Elninių žvėrių (stirnų, tauriųjų elnių, briedžių) populiacijų būklės ir dinamikos monitoringas (sistemingas stebėjimas) Lietuvoje pradėtas 1993 metais. Pradžioje (iki 1998 metų) monitoringo tyrimai buvo vykdomi nedaugelyje vietų (5-7 stacionaruose), atspindinčių mūsų krašto gamtinių sąlygų įvairovę skirtinguose landšaftuose ir regionuose. Juos vykdė Ekologijos instituto specialistai. Šie tyrimai parodė, kad pastarajame dešimtmetyje ryšium su socialinėmis ir ūkinėmis reformomis elninių žvėrių skaičius sumažėjo nuo 2 iki 5 kartų, labai pakito jų tankio pasiskirstymas, o žvėrių populiacijos daugelyje vietų atsidūrė depresijos būklėje. Kritinėje būklėje atsidūrė briedžių populiacija, o nuo atšiaurios 1995/96 metų žiemos labai nukentėjo stirnų populiacija. Šių tyrimų pagrindu pateiktos rekomendacijos buvo naudojamos elninių sumedžiojimo limitavimui bei jo paskirstymui atsižvelgiant į populiacijų tankį.

Tačiau monitoringo darbų apimtis šiame periode buvo aiškiai per maža. Gauti rezultatai atspindėjo tik bendriausias kaitos tendencijas, todėl medžioklės tvarkos praktikoje juos panaudoti buvo sudėtinga. Atsižvelgiant į tai, 1999 metais pradėtas išplėstinis elninių žvėrių monitoringas, kurio vykdymui parinkta 40 tyrimo stacionarų, žymiai tiksliau atspindinčių Lietuvos fizinių geografinių ir ekologinių sąlygų įvairovę bei specifiką. Išplėstinį monitoringą vykdo Ekologijos instituto ir saugomų teritorijų (nacionalinių bei regioninių parkų, rezervatų) specialistų grupė.

Elninių monitoringo tikslas – įvertinti stirnų, tauriųjų elnių, briedžių populiacijų būklę ir, sekti jos kaitą.

Darbui keliami šie uždaviniai:
1) registruoti elninių ekskrementus suprojektuotuose apskaitos maršrutuose, išanalizuoti gautus duomenis;
2) nustatyti elninių pasiskirstymą, populiacijų tankį ir kaitą tirtuose monitoringo stacionaruose;
3) išaiškinti populiacijų būklės priklausomybę nuo ekologinių ir fizinių geografinių sąlygų specifikos;
4) apibendrinti tyrimų rezultatus, suformuluoti išvadas, teikti praktinius siūlymus

ELNINIŲ ŽVĖRIŲ REIKŠMĖ IR JŲ MONITORINGO AKTUALUMAS

Elninių žvėrių reikšmę ir jų monitoringo aktualumą Lietuvoje lemia šios aplinkybės:

1) elniniai žvėrys yra pagrindinis medžioklės objektas, todėl būtina racionaliai naudoti jų išteklius;
2) jie yra svarbi miško ekosistemų dalis - esant dideliam populiacijų tankiui sutrikdomas natūralus miško augimas, daroma didelė žala miško ir žemės ūkio kultūroms;
3) pastarajame dešimtmetyje elninių skaičius daugelyje vietų katastrofiškai sumažėjo, o jų populiacijos atsidūrė depresijos būklėje;
4) elninių kaimenių atkūrimui ir efektyviam valdymui reikalinga informacija apie populiacijų būklę ir jos kaitą;
5) elninių apskaita dėl objektyvių ir subjektyvių priežasčių neatspindi realios situacijos;

Po Antrojo Pasaulinio karo iki šių dienų stirnų, tauriųjų elnių ir briedžių skaičius mūsų krašte smarkiai kito. Per karą katastrofiškai išretėję šių žvėrių kaimenės vėliau, pagerėjus jų apsaugai, sparčiai išaugo ir tapo gausios. 7-9 dešimtmečiais daugelyje Lietuvos miškų šie žvėrys smarkiai viršijo optimalų tankį ir darė didelę žalą pažeisdami miško kultūras, jaunuolynus, pomiškį, o taip pat žemės ūkio kultūras (Падайга, 1984). 8-9 dešimtmečiais elniniai tapo pagrindiniu medžioklės laimikiu. Šiame periode ir pastarojo dešimtmečio pradžioje kasmet buvo sumedžiojama iki 8-10 tūkst. stirnų, 3-4 tūkst. tauriųjų elnių, 2-3 tūkst. briedžių.

Pastarajame dešimtmetyje Lietuvoje vykstančios socialinės ir ūkio reformos smarkiai paveikė elninių populiacijas. Šie žvėrys intensyviau medžiojami, mažiau papildomai šeriami žiemą. Labai didelę žalą jiems daro suklestėjęs brakonieriavimas. Dėl to ypač nukentėjo briedžių populiacija. Mūsų vertinimu šių žvėrių skaičius Lietuvoje sumažėjo 3-5 kartus (Bluzma, 2001), o vietomis jie beveik visai išnyko. Pastaruoju metu pastebimas ir tauriųjų elnių skaičiaus mažėjimas. Stirnų kaimenė, kuri buvo labai išretėjusi po atšiaurios 1995/96 metų žiemos, dabar dalinai atsistatė. Kasmetinės medžioklės trofėjų apžiūros rodo, kad pastarajame dešimtmetyje labai sumenko medžioklės trofėjų kokybė, o normali populiacijų struktūra yra pažeista (Baleišis ir kt., 1998).

Kaip rodo Europos šalių patirtis, racionaliai organizuojant kanopinių medžioklę galima žymiai padidinti jų populiacijų produktyvumą ir pagerinti kokybę (Nygren, Pesonen, 1993). Be to, intensyviai naudojant biotechniją, miško bei žemės ūkio kultūrų apsaugos priemones galima iki priimtino lygio sumažinti žvėrių daromą žalą. Efektyviam elninių populiacijų valdymui patikima ir reprezentatyvi informaciją apie žvėrių skaičių ir jo kaitą skirtingose Lietuvos vietose. Tokius duomenis gali teikti sistemingas ir pakankamos apimties elninių monitoringas.

Medžiotojų ir miškininkų kasmet vykdomos žvėrių apskaitos duomenys tam tikslui mažai tinkami, nes dėl daugelio priežasčių apskaita vykdoma formaliai, o pateikiami duomenys yra subjektyvūs ir neparodo realios situacijos. 8-9 dešimtmečiais atlikti elninių žvėrių tyrimai parodė, kad faktiškas šių žvėrių skaičius tuo metu buvo 1.5 -2 kartus didesnis, negu rodė apskaita (Блузма, Балейшис, 1989). Šie duomenys būdavo sąmoningai sumažinami, nes medžiotojai didžiąją dalį sumedžiotų žvėrių (50-90%) privalėdavo atiduoti kaip valstybinę prievolę. Šiuo metu, kuomet visi sumedžioti žvėrys yra medžiotojų nuosavybė, pastebima priešinga tendencija – sąmoningas žvėrių apskaitos duomenų didinimas.

Išvardintos aplinkybės lemia elninių žvėrių monitoringo Lietuvoje aktualumą. Toks monitoringas vykdomas taip pat Estijoje, Suomijoje, daugelyje kitų Vakarų Europos šalių.

METODIKA

Stacionarų parinkimo principai ir charakteristika

Elninių monitoringo stacionarai išdėstyti visoje Lietuvos teritorijoje. Jie buvo parinkti atsižvelgiant į miškų ekologinę įvairovę, kurią daugiausia lemia landšafto tipas, medynų sąstatas ir vietovės geografinė padėtis. Tuo tikslu buvo atlikta visų miškų kartografinė analizė, panaudojant 1:150000–1:1000000 mastelio žemėlapius su Lietuvos fizinių-geografinių rajonų ir landšaftų tipų ribomis(Lietuvos TSR atlasas, 1981). Vyraujančios medžių rūšys nustatytos pagal miškų žemėlapį (Lietuvos miškų žemėlapis, 1983). Be to, analizei buvo naudojami 1963 metų topografinių žemėlapių sistemos gardelės mažieji kvadratai (4.1 x 4.6 km). Sutapatinus juos su miškų plotais, buvo išskirti “miško kvadratai”, tai yra kvadratai, kurių visą plotą arba didesnę dalį (>50%) užėmė miškas.

Šie kvadratai buvo sunumeruoti ir identifikuoti pagal vyraujančią medžių rūšį (pušis, eglė, lapuočiai), fizinį-geografinį rajoną (22 rajonai) ir landšafto tipą (pajūrio, molingos ir smėlingos lygumos, kalvotos moreninės aukštumos, upių slėniai). Apjungus mažus fizinius-geografinius rajonus su stambesniais, buvo sudaryta 16 regioninių vienetų. Juose, atsižvelgiant į esamą “miško kvadratų” skaičių ir naudojant atsitiktinių skaičių lentelę, buvo parinkta 40 monitoringo stacionarų (1 pav.). Tais atvejais, kai parinktos vietos savo ekologinėmis sąlygomis buvo tapačios su netoli esančių regioninių parkų miškais arba su iki šiol vykdyto elninių monitoringo miškais stacionarais, tyrimams parinkti pastarieji miškai. Tai palengvina monitoringo vykdymą saugomų teritorijų darbuotojams, leidžia naujus duomenis palyginti su ankstesnių tyrimų rezultatais.

Kiekviename stacionare naudojant topografinius žemėlapius (1:10 000-25 000), rajonines žemėnaudos schemas (1:50 000) bei miškų žemėlapius (1:150 000) suprojektuoti 15-25 km ilgio maršrutai. Jie sudaryti taip, kad proporcingai apimtų vyraujančius biotopus ir būtų sąlyginai tolygiai išdėstyti stacionaro teritorijoje (2-4 tūkst. ha miško plote).

Atsižvelgiant į didelę lauko darbų apimtį, trumpą darbui tinkamą sezoną, ribotą vykdytojų skaičių ir palyginti lėtą elninių skaičiaus kaitą, sudarytas stacionarų tyrimo grafikas iki 2004 metų. Pagal jį 10 stacionarų tiriami kasmet ir laikomi kaip kontrolė, o likusieji – tiriami kas antri metai.

Tyrimų metodikos pagrindimas ir vertinimas

Elninių monitoringo metodika pagrįsta šių žvėrių mitybos sezoniniais ypatumais. Nevegetaciniame periode (lapkričio – kovo mėnesiais), kuomet šie žvėrys daugiausia maitinasi medžių ir krūmų ūgliais bei šakelėmis, jų ekskrementai turi kietokų riešutėlių pavidalą, kurie savo forma ir konsistencija labai skiriasi nuo vegetacinio periodo ekskrementų ir išsilaiko nesuirę iki pavasario. Taip

1 pav. Elninių monitoringo stacionarų lokalizacija ir kodai (numeriai).

Elniniai savotiškai “pažymi” savo gyvenamą teritoriją. Per parą kiekvienas žvėris palieka po keliolika ekskrementų krūvelių. Nustatyta, kad viena stirna per nevegetacinį periodą palieka vidutiniškai 2028, taurusis elnias – 2000, briedis – 2880 ekskrementų krūvelių (Baleišis, Bluzma, Balčiauskas, 1998).

Atsižvelgiant į tai, pavasarį nustačius ekskrementų krūvelių skaičių tam tikrame plote, apskaičiuojamas juos palikusių žvėrių skaičius. Esant pakankamam duomenų kiekiui, juos galima ekstrapoliuoti visam tiriamam plotui ir įvertinti žvėrių populiacijos tankį visame miške.

Ši metodika turi daug privalumų. Ji yra palyginti paprasta ir efektyvi, todėl plačiai naudojama daugelyje šalių ekologiniuose ir taikomuosiuose tyrimuose. Tačiau ji turi ir trūkumų. Ekskrementų krūvelių paliekamų per parą vidutinis skaičius priklauso nuo mitybos intensyvumo ir maisto raciono. Be to, šis skaičius nepakankamai gerai ištirtas (Briedermann, 1982).

Naudojant elninių ekskrementų registravimo metodiką, būtina atsižvelgti ir į kitas aplinkybes. Šis darbas pirmiausia reikalauja įgudimo identifikuoti skirtingų elninių rūšių ekskrementus. Tauriųjų elnių jauniklių ekskrementai dažnai yra panašūs į stirnų ekskrementus. Stirnų ekskrementai, be to, žymiai mažesni už kitų elninių ekskrementus. Tose miško vietose, kur daug nukritusių medžių lapų, puskrūmių, žolių, jie yra sunkiau pastebimi. Todėl vertinant stirnų populiacijos tankį, dažnai gaunami sumažinti skaičiai. Tačiau, naudojant santykinius gausumo rodiklius (krūvelių skaičių ploto vienete) ir sistemingai vykdant tyrimus tose pačiose vietose, šios paklaidos niveliuojasi, o gauti rezultatai pakankamai tiksliai atspindi žvėrių pasiskirstymą ir jų gausumo kaitą.

Gyvenamą teritoriją elniniai žvėrys naudoja netolygiai. Intensyviausiai naudojami biotopai pasižymintys geromis mitybos ir slapstymosi sąlygomis. Siekiant įvertinti skirtingų biotopų naudojimo intensyvumą bei jų reikšmę elniniams, buvo paruoštas jų sąrašas išskiriant 14 tipų.

Lauko darbų apimtis ir vykdytojai

Elninių monitoringo lauko tyrimai vykdomi pavasarį (balandžio mėnesį) nutirpus miške sniegui iki žolės sužėlimo. Suprojektuotuose maršrutuose dirbama orientuojantis pagal kompasą ir 1:50 000 mastelio monitoringo stacionarų planus. Stirnų, tauriųjų elnių ir briedžių nevegetacinio periodo ekskrementų krūvelės skaičiuojamos 100 x 3 metrų dydžio apskaitos juostos atkarpose. Orientuojamasi pagal kompasą, topografinį 1:25 000 mastelio stacionaro žemėlapį bei jame nubrėžtą maršrutą. Ekskrementų agregacijos laipsnis buvo vertinamas pagal Morisitos indeksą Im (Morisita, 1971). Biotopų naudojimo intensyvumas buvo vertinamas pagal jų santykinio gausumo (vnt/ha) duotame biotope ir visame stacionare santykį. Pagal tai buvo išskirti elninių nelankomi arba retai lankomi biotopai (kai santykio rodiklis iki 0.5), pastoviai naudojami biotopai (kai santykio rodiklis – 0.6-1.9) ir intensyviai naudojami biotopai arba koncentracijos vietos (kai santykio rodiklis – 2.0 ir daugiau). Atskirų biotopų reikšmingumas žvėrių pasiskirstymui įvertintas procentais, kurie rodo visame duoto biotopo plote esančių ekskrementų kiekį lyginant su ekskrementų kiekiu visame stacionare. Kiekvienoje atkarpoje, be to, įvertinamas vyraujantis biotopas. Visi duomenys registruojami specialiuose apskaitos lapuose.

Duomenų analizė

Iš elninių monitoringo duomenų sudaryta kompiuterinė duomenų bazė “ELNMONDB”, kuri buvo analizuojama “Exel” ir “Statistika” programomis. Analizuojant jie buvo grupuojami pagal šiuos požymius:

1) žemėvaizdžių grupes - molingos lygumos, smėlingos lygumos, kalvotos moreninės aukštumos (pajūrio lygumose esantis vienas stacionaras analizuojant priskirtas prie greta esančių ir labai artimų ekologinėmis sąlygomis molingų lygumų, o du stacionarai upių slėniuose – prie smėlingų aukštumų);

2) fizines geografines sritis – Baltijos duburio ir Žemaičių-Kuršo (abi analizuojamos karu), Pabaltijo žemumos, paskutiniojo apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų, paskutinio apledėjimo zandrinių lygumų ir prieš paskutiniojo apledėjimo aukštumų (abi analizuojamos karu);

3) regionus – vakarų, vidurio, rytų, pietų (šie regionai išskirti norint kad monitoringo rezultatai būtų lengviau panaudojami praktikoje).

Analizuojant duomenis buvo nustatomi šie rodikliai:

1) biotopų plotų pasiskirstymas,%;
2) elninių ekskrementų krūvelių santykinis skaičius, vnt./ha;
3) elninių populiacijų tankio vidurkis (x) ir jo standartinė paklaida (m), ind./1000 ha;
4) skirtumų patikimumas pagal Stjudento kriterijų (t) ir tikimybę (p) priklausomiems bandiniams (lyginami 1999 ir 2001 metų duomenys žemėvaizdžių grupėse bei regionuose, be to, žemėvaizdžių grupės ir regionai lyginami tarpusavyje).

Analizuojant elninių ekskrementų santykinį skaičių, biotopai pagal ekologinių sąlygų panašumą buvo skirstomi į penkias grupes:

1) atviri sausi biotopai (D, L, P);
2) pusiau atviri biotopai (Kr, Km, MK);
3) pelkės (A, Ž);
4) sausi medynai (PS, ES, LS);
5) pelkėti medynai (PP, EP, LP).

Priedai:

• 1999 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2001 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2002 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2003 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2004 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka