Kuršių marių ir Baltijos jūros ekologinė būklė 2017–2019 m.
Geros ekologinės būklės neatitiko visi tirti rodikliai. Tačiau labiausiai nutolusios nuo geros ekologinės būklės buvo bendro azoto koncentracijos – net 16-oje tyrimų vietų pagal šį rodiklį ekologinė būklė užfiksuota kaip labai bloga. Dideli azoto kiekiai atnešami iš žemyninės dalies, daugiausia Nemunu. Į upes azoto junginiai išplaunami iš žemės ūkio, patenka su buitinėmis nuotekomis. Kuršių marios ir Baltijos jūra azoto junginiais pasipildo ir dėl pačiame vandens telkinyje vykstančių procesų: dėl melsvabakterių vykdomos atmosferos azoto fiksacijos, yrant biomasei, iš dugno nuosėdų.
Rodiklių verčių pasiskirstymas skirtingose ekologinės būklės klasėse (%) 2017–2019 m.
Didžioji Lietuvos taršos dalis – daugiau kaip 85 % – patenka į centrinę Baltijos jūros dalį, o likusioji – į Rygos įlanką. Helsinkio komisijos (HELCOM) Baltijos jūros veiksmų plane kiekvienai Baltijos jūros baseino šaliai yra nustatyta maksimali leistina tarša į Baltijos jūrą. Siektinos apkrovos iš Lietuvos į centrinę jūros dalį yra ne daugiau kaip 25827 tonos per metus bendro azoto ir ne daugiau kaip 703 tonos per metus bendro fosforo. Tačiau tyrimų duomenys rodo, kad tarša iš Lietuvos yra vis dar aukštesnė, nei maksimali leistina. Remiantis 1995–2019 m. duomenimis, vidutiniškai iš Lietuvos į centrinę Baltijos jūros dalį pateko 38289 tonos bendro azoto ir 1351 tonos bendro fosforo per metus.
Bendro azoto ir bendro fosforo apkrovos į centrinę Baltijos jūros dalį iš Lietuvos
Daugiau informacijos apie Baltijos jūros bei Kuršių marių vandenų būklę rasite čia.