Makrozoobentosas arba dugno gyvūnai – paviršinio vandens telkinių dugne ar priedugniniame sluoksnyje gyvenantys bestuburiai organizmai, vieni svarbiausių vandens telkinio buveinės elementų, kurie dėl savo sėslaus gyvenimo būdo ir paplitimo yra puikus būklės indikatorius, atspindintis ilgalaikį taršos poveikį ir aplinkos sąlygų pasikeitimą. Jie savo organizme kaupia (pvz., vandenį filtruojantys moliuskai) ir iš vandens telkinio šalina maistmedžiages ar pavojingas medžiagas, formuoja su kitomis rūšimis svarbias dugno bendrijas. Šie dugno gyvūnai yra maistas žuvims, bentofagams paukščiams.
„Makrozoobentoso stebėsena Lietuvos vandenyse vykdoma nuo 1980 metų. Mėginiai imami į dugną nuleidžiamu Van-Veen tipo gruntotraukiu, o biologinių tyrimų laboratorijoje nustatoma rūšinė sudėtis, biomasė, gausumas", – pasakoja Aistė Kubiliūtė, Jūros aplinkos vertinimo skyriaus vedėja.
Lietuvos vandenyse randama daugiau kaip 50 dugno gyvūnų rūšių, iš jų beveik pusė – 22 rūšys – priklauso dugno ir priedugniniame vandens sluoksnyje laisvai plaukiojantiems vėžiagyviams. Dvigeldžiai moliuskai midijos (Mytilus edulis) ir Baltijos makoma (Macoma balthica) bei ūsakojai vėžiagyviai (Balanus improvisus) – dažniausiai sutinkamos rūšys.
Didžiausia bioįvairovė yra priekrantėje iki 30 metrų gylio, 30–50 metrų gyliuose paplitusios tik 11–14 rūšių. Giliausiose, 80–110 m gylio vietose rūšių skaičius yra nedidelis. Pagrindinis dugno rūšis ribojantis veiksnys yra Šiaurės jūros įtekantis vanduo, kuris keičia deguonies kiekį ir vandens druskingumą. Nusistovėjus nepalankioms sąlygoms ir trūkstant deguonies dugno organizmų nerandama. Dar giliau dugno makrofaunos nėra, formuojasi jūros dykumos, dugnas beveik negyvenamas, išskyrus bakterijas. Keičiantis Baltijos jūros ekologinėms sąlygoms dugno faunos rūšys taip pat keičia savo ribas, o bendrijos – savo struktūrą. Nepaisant aplinkos sąlygų pokyčių, Baltijos rytinėje dalyje iki šiol nebuvo registruotas nei vienos dugno rūšies išnykimo atvejis.
Lietuvos zonoje pagrindiniai poveikiai dugno bendrijoms ir rūšims – eutrofikacija (organinės medžiagos kiekis, deguonies trūkumas ir pan.), uoste iškasto grunto pylimas jūroje (dampingas), smėlio kasimas ir paplūdimių papildymas smėliu, žvejyba dugniniais tralais, tarša pavojingomis medžiagomis.
