„Pastaraisiais metais žemės ūkio poveikis didėjo dėl intensyvėjančios augalininkystės, pievų praradimo, intensyvėjančio mineralinių trąšų naudojimo. Žemės ūkio poveikį taip pat sustiprino klimato kaita, ypač sniego dangos sumažėjimas žiemą, kuris leido išplauti didesnius azoto ir fosforo kiekius iš dirvožemio šaltuoju metų laiku, kai jo neapsaugo augalai“, – pasakoja Hidrografinio tinklo skyriaus vyriausiasis specialistas Svajūnas Plungė.
Esminis žemės ūkio taršos problemos sprendimo būdas – mažinti taršos susidarymą vietoje, t. y., nepertręšti, nepalikti plikos dirvos žiemą ir pan. Tačiau siekiant greičiau sumažinti teršalų patekimą į vandens telkinius, į bendrą priemonių kompleksą galima įtraukti ir taip vadinamas „vamzdžio galo“ priemones, sulaikančias jau susidariusią taršą prieš jai patenkant į vandens telkinius. Šiuo tikslu Aplinkos apsaugos agentūra 2014–2016 m. įrengė bandomąsias žemės ūkio taršą mažinančias inžinerines priemones: 10 drenažo nuotėkio valdymo sistemų, 3 sedimentacinius tvenkinėlius ir 1 šlapynę.
„Šios priemonės pagal mokslinių tyrimų užsienyje duomenis yra vienos iš efektyviausių mažinant patenkančią taršą iš žemės ūkio, tačiau iki šiol Lietuvoje jos nebuvo naudotos platesniu mastu mažinti taršą“, – sako S. Plungė.
Pirminiai bandymų su reguliuojamu drenažu rezultatai rodo, kad šios sistemos potencialiai gali atnešti tiek ekonominę-ūkinę, tiek ir aplinkosauginę efektyvaus taršos azoto junginiais sulaikymo naudą. Duomenys rodo, kad reguliuojamas drenažas turi reikšmingą teigiamą poveikį auginamų žemės ūkio augalų derlingumui. Pavyzdžiui, žieminių kviečių derlingumas padidėjo vidutiniškai 16 %, vasarinių miežių – 27 %, cukrinių runkelių – 38 %, lyginant su kontroliniais laukais, kur drenažas nebuvo reguliuojamas. Bendro azoto išplovimas kontrolinėse sistemose siekė 12,91, o reguliuojamose – 4,44 kg/ha, t. y., 65,6 % mažiau. Be to, kontroliuojamo drenažo sistemos leidžia sausmečiu ne tik sulaikyti azoto junginius nuo išsiplovimo, tuo sumažinant tręšimo poreikį, bet ir leidžia išlaikyti taip reikalingą dirvožemiui drėgmę.
Šalia upių įrengti bandomieji sedimentaciniai tvenkinėliai, veikiantys kaip su iš laukų nuplaunamomis dirvožemio dalelėmis atnešamo fosforo nusodinimo įrenginiai, taip pat nuteikia optimistiškai. Pirminiai duomenys rodo, kad šie tvenkinėliai fosforo patekimą į gretimus vandens telkinius vidutiniškai sumažino 25–36 %. Bendro azoto sulaikymas tvenkinėliuose varijavo nuo 4 iki 12 %, nitratinio azoto – nuo 8 iki 16 %. Tvenkinėliams užsipildžius, jų dugno nuosėdas būtų galima panaudoti kaip trąšą tiems patiems dirbamiems laukams, tokiu būdu taip pat atstatant ir dirvožemį.
Upės atkarpoje ir jos pakrantėse suformuota šlapynė taip pat pasirodė efektyvi priemonė. Azoto sulaikymas joje buvo 8 %, o bendrojo fosforo – 20 %. Tikėtina, kad šlapynės efektyvumas yra didesnis, nes stebėsenos vykdymo metu hidrologinis režimas buvo netipinis dėl sausros, o tai galėjo iškreipti rezultatus. Todėl svarbu tęsti priemonių stebėseną, kad būtų galima padaryti patikimesnes išvadas apie priemonių efektyvumą.
Aplinkos apsaugos agentūra pradėjo vykdyti įrengtų žemės ūkio taršą mažinančių priemonių efektyvumo tyrimus 2019 m. gruodžio 17 d., vykdydama projekto „Jūros ir vidaus vandenų aplinkos būklės tyrimų ir vertinimų įsigijimas“ veiklą „Įrengtų inžinerinių aplinkosauginių taršos sulaikymo priemonių efektyvumo stebėsena“. Veiklos galutiniai rezultatai numatyti 2022 m. rudenį. Darbus atliko UAB „Aplinkos inžinierių grupė“.
Projekto ataskaitą galite rasti čia.
