Tuo metu buvo nustatyta, kad upė neatitinka geros būklės (artimos žmogaus veiklos nepaveiktoms sąlygoms) pagal dugno bestuburių, žuvų, vandens floros vertes ir per didelius lengvai skaidomos organikos kiekius.
Šiuo metu yra preliminariai įvertinta vandens kokybė pagal pagrindinius fizkinius-cheminius junginius: biocheminį deguonies sunaudojimą per 7 paras (BDS7), amonio azotą, nitratinį azotą, bendrą azotą, fosfatinį fosforą, bendrą fosforą, o Kauno mariose dar papildomai vertintas vandens skaidrumas ir vienas iš fitoplanktono rodiklių – chlorofilas A. Vandens būklės visuminis vertinimas, įtraukiant visus biologinius kokybės elementus, bus vykdomas artimiausiu metu.
Gamtos knygos nuotrauka
Nemuno upė 2014-2018 m. periodu visose tirtose atkarpose, išskyrus vieną netoli Birštono, taip pat ir Kauno marios, bent pagal vieną iš rodiklių buvo prastesnė nei gera. Probleminiai rodikliai Nemune – nitratinis azotas ir bendras azotas, Kuršių mariose – bendras fosforas, chlorofilas A ir vandens skaidrumas, o BDS7 yra probleminis visose tyrimų vietose.
Pagal azoto junginius didžiausias taršos šaltinis yra pasklidoji tarša iš žemės ūkio šaltinių, sudaranti apie pusę visos taršos, ir tarpvalstybinė teršalų pernaša, sudaranti apie trečdalį taršos. Fosforo atveju tarptautinė pernaša yra atsakina už 37 proc. taršos, žemės ūkis – už trečdalį, ir sutelktoji tarša – už penktadalį teršalų.
Kokie stebimi vandens kokybės pokyčiai?
Nemune iki Kauno marių vandens kokybė pagerėjo ir tai nemaža dalimi susiję su teršalų koncentracijų mažėjimo tendencija Baltarusijoje. Tačiau Nemune žemiau Kauno ir pačiose Kauno mariose vandens kokybė pablogėjo, o tai reiškia, kad už tokius pokyčius atsakinga ne prietaka iš kaimyninių valstybių, bet upių baseinuose vykstantys procesai šalies viduje.
Didžiausią susirūpinimą kelia azoto junginių koncentracijų kitimo tendencijos. Nitratų azotas laikomas reprezentatyviausiu žemės ūkio taršos, išsiplaunančios tiesiogiai iš laukų, rodikliu. Nitratų azoto kiekiai mažėja tik prietakoje iš Baltarusijos,o visur kitur stebimas nuolatinis ilgametis šio teršalo koncentracijų augimas. Nemune ties Kulautuva nitratų kiekiai jau ilgokai yra peržengę geros ir vidutinės vandens kokybės ribas. Šis faktas galimai paaiškintinas ties šia vieta įtekančio Nevėžio – jo baseine žemės ūkis vystomas bene intensyviausiai Lietuvoje, todėl ir perteklinio iš laukų išsiplovusio azoto prietaka yra labai reikšminga. Kitose tyrimų vietose nitratų azotas dar neviršija leistinų ribų, tačiau labai sparčiai prie jų artėja. Ribos čia dar nepasiektos tik todėl, kad dalis viso Nemuno baseino plyti santykinai natūraliose miškingose arba neintensyvaus žemės ūkio teritorijose, vandenį praskiedžia palyginti švarūs ir vandeningi intakai, pavyzdžiui, Merkys.
Verta pabrėžti, kad net jeigu nitratų azoto koncentracijos vandenyje neviršija joms nustatytų ribų, tai dar nereiškia, kad jo yra nedaug ir jis nekelia aplinkosaugos problemų. Nemuno vandens masės pernešami didžiuliai azoto kiekiai patenka į Kuršių marias ir Baltijos jūrą, ten sukeldami rimtas ekologines problemas. Lietuva šiuo metu yra stipriai atsilikusi nuo savo įsipareigojimų pagal Helsinkio konvenciją ir maksimalų galimą pernešti į jūrą azoto kiekį iki 2021 m. atskirais metais viršija dvigubai. Panašios yra ir bendro azoto koncentracijų tendencijos. Daugiau apie žemės ūkio sukeliamą vandens taršą galima sužinoti Aplinkos apsaugos agentūros ataskaitose apie žemės ūkio poveikį.
Kauno mariose didžiausią susirūpinimą kelia augančios bendro fosforo ir nuo jo priklausomo chlorofilo A koncentracijos. Šie teršalai sukelia dažnus ir intensyvius Kauno marių vandens žydėjimo reiškinius. Priedugnyje vasarą jau neretai fiksuojamos beveik bedeguonės sąlygos ir su jomis galimai susijęs fosforo junginių papildomas išsiskyrimas iš dugno nuosėdų. Tai rodo, kad marių dugne yra susikaupę dideli perteklinio fosforo kiekiai, kurie dabar veikia kaip antrinis praeities taršos šaltinis.
Išsamiau susipažinti su Nenumo būkle galima šioje ataskaitoje.
