Dr. Beata Vilimaitė-Šilobritienė skaito pranešimą
Buvusi Aplinkos agentūros darbuotoja Beata Vilimaitė-Šilobritienė, šiuo metu dirbanti Aplinkos ministerijoje, agentūros vardu dalyvavo didelio masto tarptautiniame tyrime, kuriame buvo aiškinamasi Europoje pasklidusio radioaktyvaus rutenio kilmė. Tarptautinei mokslininkų bendruomenei pavyko nustatyti, jog nuotėkis 2017 metais įvyko Uralo kalnuose esančioje branduolinio kuro perdirbimo gamykloje „Majak“, nors Rusija tai visą laiką neigė. Tyrimas buvo publikuotas prestižiniame mokslo žurnale „Proceedings of the National Academy of Science“ (PNAS), o jame išreikšta padėka ir Aplinkos apsaugos agentūrai. Kaip vyko bendradarbiavimas ir kokį vardą Lietuvos specialistai turi tarptautinėje bendruomenėje, komentuoja dr. Beata Vilimaitė-Šilobritienė.
Incidentas Rusijos branduolinio kuro perdirbimo gamykloje „Majak“, rodo, jog Rusijos elgsena nuo Černobylio laikų nepasikeitė – avarijos ir radiacijos nuotėkiai yra slepiami saugant tariamą reputaciją. Panašių dalykų galime tikėtis ir iš prorusiškos Baltarusijos. Kaip veikia radiacinio fono stebėjimo tinklas čia, Lietuvoje, ir Europoje?
Visose Europos Sąjungos valstybėse, įskaitant ir Lietuvą, vykdomas radiologinis aplinkos monitoringas. Atliekami tiek automatiniai matavimai, tiek imami mėginiai ir tiriami laboratorijoje. Nors automatiniai matavimai nėra tokie tikslūs kaip laboratoriniai, tačiau jie turi vieną didžiulį privalumą – duomenys gaunami iš karto. Tokių automatinių matavimų tinklas Lietuvoje buvo atnaujintas per kelis paskutiniuosius metus, ypatingai didelį dėmesį skiriant Baltarusijos pasieniui, kur šiuo metu veikia net 14 tokių stočių. Lietuvos automatinių stočių tinklo duomenys yra perduodami į Europos Komisijos valdomą duomenų bazę, į šią duomenų bazę patenka ir visose kitose ES valstybėse esančių automatinių stočių duomenys. Šie duomenys yra viešai prieinami, todėl situaciją stebėti gali bet kuris ES pilietis.
Laboratoriniai tyrimai yra ilgesnis kelias, bet suteikia gerokai tikslesnius duomenis, nustatant tikslias aktyvumo koncentracijos vertes konkretiems radionuklidams. Minėtu atveju radionuklido rutenio (Ru-106) aktyvumo koncentracijų matavimai aerozoliuose buvo atlikti laboratorijoje. Utenoje paimti mėginiai buvo atvežti į laboratoriją Vilniuje, paruošti matavimui ir išmatuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiose situacijose labai svarbus tiek operatyvumas, tiek geri santykiai su kitų valstybių laboratorijomis, nes tai leidžia operatyviai pasikeisti turima informacija ir suprasti, kokio masto įvykis įvyko. Taip buvo ir „Majak“ atveju, gavom paklausimą el. paštu iš Prancūzijos kolegų, kurie vėliau ir inicijavo duomenų surinkimą iš visų Ru-106 aerozolių mėginiuose nustačiusių Europos laboratorijų. Agentūra savo ruožtu susisiekė ir su Ignalinos atomine elektrine, kuri taip pat vykdo monitoringą kaip ūkio subjektas. Jie maloniai pasidalino savo turimais duomenimis. Džiaugiuosi, kad Lietuva prisidėjo prie šio tyrimo.
Tarptautinės konferencijos Envira2017 dalyviai Vilniuje
Jūs dalyvavote didelio masto tyrime, kuriame buvo tiriama, kokia yra užfiksuoto radionuklido Rutenio nuotėkio kilmė. 29 valstybes apėmęs tyrimas nustatė, kad avarija įvyko Uralo kalnuose esančioje branduolinio kuro perdirbimo gamykloje „Majak“. Kadangi gamykla atoki, nuotėkis poveikio Europos gyventojų sveikatai nepadarė. Astravo elektrinė yra vos 50 km atstumu nuo Vilniaus. Kokį poveikį gyventojų sveikatai galėtų turėti panašaus dydžio radiacijos nuotėkis iš šios elektrinės?
Reikėtų pastebėti, kad įvykus avarijai atominėje elektrinėje, mes fiksuotumėme kitus radionuklidus, o ne Ru-106. Avarijos pradžioje į aplinką galėtų patekti daugiau įvairių radionuklidų, tačiau didelė jų dalis yra trumpaamžiai. Kaip parodė Černobylio ir Fukušimos avarijos, iškart po avarijos oro mėginiuose buvo nustatomi jodo I-131 ir cezio radionuklidai Cs-134, Cs-137. Kalbant apie poveikį gyventojų sveikatai, labai daug kas priklausytų, kuria kryptimi pūstų vėjas, kiek laiko truktų radionuklidų išmetimas į aplinką, ar būtų lietus, ar diena be kritulių, galiausiai ir nuo to, kur būtų patys gyventojai. Šie paminėti faktoriai lemia, kokią apšvitą gautų gyventojai, o nuo to priklauso ir pasekmės. Įvykus branduolinei avarijai, gyventojai apšvitą gauna tiek tiesiogiai įkvėpdami radioaktyviomis medžiagomis užterštą orą, tiek vartodami radioaktyviomis medžiagomis užterštą maistą. Černobylio avarijos atveju tarša pasklido labai toli. Blogiausia buvo tai, kad informacija buvo slepiama, o daugelyje šalių dar nebuvo automatinių matavimo sistemų, iš kurių, taip vadinamu realaus laiko režimu būtų gaunami duomenys. Be to, buvo šilta ir daug žmonių leido laiką lauke, kai viena iš pirmųjų priemonių, siekiant apsisaugoti nuo apšvitos, yra slėpimasis patalpose.
Tokiose situacijose labai svarbus pasirengimas reaguoti, Lietuvoje yra parengtas valstybinis gyventojų apsaugos planas branduolinės avarijos atveju, jame surašytos institucijų funkcijos ir atsakomybė. Periodiškai rengiamos įvairios pratybos, tiek stalo, kurių metu aptariami institucijų veiksmai, tiek realiai pristatant mėginius ir skiriant jų tyrimui labai mažai laiko, siekiant įvertinti laboratorijų pasirengimą greitai reaguoti. Š. m. spalio mėn. įvyko pratybos ir su realiu gyventojų evakavimu bei kitais veiksmais, atliekamais avarijų atveju.
Mažiau nei 50 km atstumas, be abejo, yra labai mažas net ir turint modernius matavimo prietaisus ir gaunant operatyvią informaciją, kadangi mes kalbame apie poreikį reaguoti per kelias valandas. Žinoma, pernašos greitis ir atstumas priklauso nuo vėjo krypties ir greičio. Aplinkos apsaugos agentūros specialistai atliko pernašos modeliavimą ir įvertino blogiausią scenarijų.
Kokį indėlį į tyrimą įdėjo Lietuva ir Aplinkos apsaugos agentūra? Kokį vardą turi Lietuvos radiacinės saugos specialistai tarptautinėje mokslininkų bendruomenėje?
Lietuvos laboratorijos, o konkrečiai Aplinkos apsaugos agentūra ir Ignalinos atominė elektrinė, išmatavo Ru-106 aktyvumo koncentraciją aerozolių mėginiuose ir pateikė šiuos rezultatus tyrimo iniciatoriams. Esu šio straipsnio bendraautorė, buvau atsakinga už komunikaciją, teikiau Lietuvoje paimtų mėginių tyrimo duomenis, o vėliau dalyvavau ir rengiant patį straipsnį.
Lietuva turi stiprių šios srities specialistų, kurie publikuoja savo straipsnius tarptautiniuose leidiniuose, taip pat bendradarbiauja ir su kitų šalių mokslininkais. Prieš porą metų Vilniuje vyko tarptautinė konferencija Envira2017, kurioje dalyvavo mokslininkai iš viso pasaulio, tiek Europos šalių, tiek Japonijos, Kinijos, JAV, Kanados ir kt. Šioje konferencijoje buvo nemažai ir Lietuvos mokslininkų pranešimų.
Turime nemažai entuziastų, daktaro laipsnį apsigynusių specialistų, dirbančių valstybinėse institucijose, tokių yra tiek Aplinkos apsaugos agentūroje, tiek Radiacinės saugos centre, jų dėka gauti monitoringo rezultatai panaudojami ir išsamesniems tyrimams, pristatomi vietinėse ir tarptautinėse konferencijose, publikuojami. Radiacinės saugos specialistus Lietuvoje vienija Radiacinės saugos draugija, kuri periodiškai organizuoja konferencijas, seminarus.
Kuo skiriasi įvairių radionuklidų – rutenio, cezio, stroncio, urano poveikis žmonių sveikatai?
Įvairių radionuklidų poveikis sveikatai priklauso nuo jų savybių, pvz., radioaktyvusis jodas kaupiasi skydliaukėje ir gali būti skydliaukės vėžio priežastimi, tačiau avarijos atveju, laiku išgėrus stabilaus jodo preparato, radioaktyvusis jodas nebeturi kur kauptis. Cezio cheminės savybės panašios į kalio, todėl jis kaupiasi raumenyse, pakeisdamas kalį, ypač, kai yra kalio trūkumas organizme. Stroncis pakeičia kalcį kauluose. Jonizuojanti spinduliuotė, priklausomai nuo gautos dozės, gali sukelti vėžį, genų mutacijas, tiesioginis kontaktas su labai didelėmis dozėmis (kas įmanoma, ko gero, tik avarijos vietoje) sukelia didžiulius nudegimus ir audinių ardymą.
Atkreiptinas dėmesys į tai, kad yra trijų tipų jonizuojanti spinduliuotė (populiariai vadinama radiacija) – alfa, beta ir gama. Nuo spinduliuotės tipo priklauso ir galimas poveikis. Pati skvarbiausia yra gama spinduliuotė, todėl ji veikia dideliais atstumais, o sustabdymui reikia storų švino ekranų. Tuo metu nuo alfa spinduliuotės lengviau apsisaugoti, kadangi ją sukeliančios dalelės pasižymi maža skvarba, tad nuo jos poveikio apsaugotų akiniai ir drabužiai. Vis dėlto, patekusios į organizmą per kvėpavimo takus ar maistą alfa dalelės pasižymi dideliu poveikiu.
Jonizuojanti spinduliuotė yra nematoma, negirdima, neužuodžiama ir nepajaučiama, todėl neturint matavimo priemonių jos neįmanoma nustatyti. Kai aplinkoje pasklinda dujos, mes jaučiame kvapą ir žinome, kad reikia imtis kažkokių priemonių. Jonizuojančiosios spinduliuotės atveju, deja, negalime taip paprastai jos nustatyti. Todėl avarinėse situacijose labai svarbu klausyti ir vykdyti specialistų nurodymus.
