Pastaruoju metu galima stebėti vis didėjančią žalą Lietuvos kraštovaizdžiui, kurią kelia nekontroliuojama vizualinės reklamos statinių sklaida greitkeliuose. Reklamų stendai – tai viena iš vizualinės taršos formų. Valstybiniai keliai yra kraštovaizdžio požiūriu vertingos atkarpos, reprezentuojančios šalį ir veikiančios žmonių gyvenimo kokybę. Važiuojant Vilnius-Kaunas, Kaunas-Klaipėda greitkeliu, nėra galimybės grožėtis gražiu kraštovaizdžiu, kadangi jis užgožtas vienas už kitą ryškesniais bei didesniais reklaminiais stendais. Problema yra iš tiesų kompleksinė, apimanti gal ne tiek teisinius, kiek moralinius aspektus.
Tarša pagal savo prigimtį gali pasireikšti įvairiose srityse ir įvairiomis formomis. Gali būti oro, vandens, dirvožemio, garso, radiacinė, šviesos tarša, o taip pat ir vizualinė tarša. Įvairiuose užsienio šaltiniuose vizualinė (regimoji) tarša apibrėžiama kaip veiksmas, kuris daro žalą grožio jausmui, o matomas vaizdas nekelia estetinio pasigerėjimo ir suvokiamas kaip bjaurus arba kaip neigiami gamtinės aplinkos pokyčiai, trikdantys vizualinę aplinką.
Aplinkos ministerijos užsakymu parengtoje vizualinės taršos gamtiniams kraštovaizdžio kompleksams ir objektams nustatymo metodikoje vizualinė tarša suvokiama kaip vizualinės taršos objekto neigiamas vizualinis poveikis - kraštovaizdžio fizinių komponentų (reljefo, vandens telkinių, augalijos ir statinių, įrenginių) ir jų vizualinių savybių pokyčiai, kurie lemia kraštovaizdžio pobūdžio kaitą ir vizualinės kokybės mažėjimą ir/arba trukdo apžvelgti vertingus gamtinio kraštovaizdžio kompleksus ar objektus, mažina vertingų kraštovaizdžio objektų vizualinę įtaką. Paprasčiau tariant, vizualioji tarša - tai kraštovaizdžio estetinę vertę mažinančių statinių ar želdynų, užstojančių gamtos, kultūros paveldo objektus ar vaizdingas panoramas, atsiradimas vertingose ir vaizdingose teritorijose. Taigi, teoriškai vizualinė tarša visur traktuojama vienodai, o vizualiai patraukli supanti aplinka turėtų būti suvokiama kaip viena iš visuotinių normų.
Vizualinės taršos objektais gali tapti apleisti ūkiniai ir gyvenamieji pastatai, statiniai, kilnojamieji nameliai (vagonėliai), transporto infrastruktūros objektai, šiukšlių konteineriai ir šiukšlės, elektros infrastruktūra (antžeminės elektros linijos, jų stulpai, atramos ir kt.), kasybos darbų pažeistos teritorijos, išorinė vaizdinė reklama, mobiliojo ryšio ir interneto bokštai, vėjo jėgainės, apšvietimas, neprižiūrėti želdiniai ir kt. Taip pat modernios architektūros, neatitinkantys tradicinės architektūros charakterio bruožų, ir didelio mastelio, ypač ūkiniai statiniai, bet kurie žmogaus sukurti dariniai, tame tarpe - ne tik statiniai, tačiau ir dirbtinės reljefo formos, vandens telkiniai, vizualinės taršos objektais gali būti laikomi dėl nepriežiūros savaime užaugę ar sąmoningai neleistinai pasodinti želdiniai.
Labai svarbu suvokti taršos priežastis, kad suprastumėme jo poveikį kasdieniniam gyvenimui. Visi labai gerai suprantame, kad, pavyzdžiui, oro tarša yra viena iš šiltnamio efektą sukeliančių priežasčių, taip pat turinti didelės įtakos žmogaus sveikatai, sukeliant kvėpavimo ar kitas ligas. Ar vandens tarša, kuri gali sukelti tokios ligas kaip maliariją ar cholerą ir pan. Taigi, tarša vertinama tik tada, kai ji yra akivaizdi. Tačiau vis dar neįžvelgiama vizualinės taršos akivaizdumo.
Tai, kad vizualinė tarša keliuose vis labiau tampa dominuojančiu elementu, lemia ne tik teisinės priežastys. Europos kraštovaizdžio konvencija kraštovaizdį pripažįstą kaip svarbią žmones supančios aplinkos sudedamąją dalį, jų bendro kultūros ir paveldo įvairovės išraišką bei jų savasties pagrindą. Tai svarbiausias socialinės ir asmeninės gerovės, gyvenimo kokybės elementas. Vizualinė tarša yra vienas iš tų veiksnių, teršiančių didžiausią Lietuvos turtą – kraštovaizdį, tuo pačiu ir visą visuomenės bendrą paveldą sudarančius idealus ir principus. Žala ne tik estetinė, bet ir moralinė. Gamtoje numesta šiukšlė niekuo nesiskiria nuo vizualios šiukšlės teršiančios kraštovaizdį, o tai reiškia ir nuo šiukšlės paliktos vertybių sistemoje. Matant prekių ir paslaugų reklamas, piliečių pasąmonėje nuosekliai bandoma įtvirtinti vertybes, formuojančias vartotojiškos šalies įvaizdį, suprimityvinant visą vertybių sistemą. Iškyla moralinis pasirinkimas – kraštovaizdžio išsaugojimas ar ekonominė nauda.
Formuojant Lietuvos kraštovaizdį, ypač valstybinių kelių, pagrindinis siekis turėtų būti išlaikyti ir išsaugoti jį natūralų. „Kraštovaizdžio vizualinė kokybė turėtų būti suprantama kaip vertybinė norma, todėl turime pradėti kurti tradicijas, saugančias mus supančią aplinką, formuoti vidinę kultūrą bei kraštovaizdžio estetikos kodą, skatinti visuomenės norą gerėtis gerai sutvarkyti kraštovaizdžiu ir aktyviai dalyvauti jį kuriant“, - teigia Aplinkos apsaugos agentūros direktorius Rimgaudas Špokas.
Žmogus ir gamta yra viena sistema, todėl visuomenė neišvengiamai turi siekti tvaraus vystymosi, grindžiamo aplinkos, socialinių poreikių ir ekonominės veiklos santykių pusiausvyra bei darna. Toks principas turėtų būti taikomas bet kurioje visuomenės veikloje.
