Nuotrauka: Normantė Ribokaitė
Šiuo metu vandens užterštumas yra itin aktuali vandens apsaugos problema Lietuvoje. Valstybinio monitoringo rezultatai rodo, kad net 51 proc. upių kategorijos ir 40 proc. ežerų kategorijos vandens telkinių neatitinka geros būklės kriterijų. Geros būklės kriterijų neatitinka visi tarpinių (Kuršių marių) ir priekrantės (Baltijos jūros ) kategorijų vandens telkiniai. Kas tam turėjo didžiausios įtakos?
Modernizavus didesnių miestų nuotėkų valyklas, sutelktos taršos šaltinių (miestų ar įmonių nuotėkomis) įtaka vandens telkinių būklei labai sumažėjo, tačiau, kaip rodo monitoringo duomenys, šiuo metu viena iš stebimų pagrindinių problemų yra vandenų tarša iš pasklidusios taršos šaltinių. Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų ES šalių, už didžiausią pasklidos taršos dalį atsakingas žemės ūkio sektorius.
Vienas iš pagrindinių žemės ūkio veiklos poveikių paviršinimas vandens telkiniams indikatorių – didelės azoto junginių (ypač – nitratų) koncentracijos. Tyrimų rezultatų analizė rodo, kad didžiausią įtaką nitratų azoto koncentracijoms ir jo krūviams turi žemės ūkio sektorius – nuo 51 iki 82 proc. taršos krūvio, priklausomai nuo upių baseinų rajono. Sutelktoji tarša sudaro nežymią 5 proc. dalį.
Žemės ūkio sektoriaus poveikio augimas labiausiai sietinas su intensyvėjančia augalininkyste, ir ypač su sparčiai augančiu javų pasėlių plotu (per 15 metų plotas išaugo maždaug 60 proc.) bei dar sparčiau kylančiais tręšimo mastais. Pievų ir nenaudojamų žemės ūkio naudmenų plotai atitinkamai ženkliai sumažėjo.
Vandens kokybė ir vandens ekosistemų būklė vaidina labai svarbų vaidmenį ekonomikai ir žmonių gerovei. Užterštas vanduo tampa netinkamas naudoti gėrimui, žemės ūkio veiklai, pramonei. Dėl augančio ir galimai nesaikingo mineralinių trąšų naudojimo ūkiuose, vis didėjantys nitratų kiekiai išnešami Lietuvos upėmis į Kuršių marias ir Baltijos jūrą. Susidariusi nitratų koncentracija yra pagrindinis veiksnys, skatinantis eutrofikaciją – spartų upių vagų, ežerų užžėlimą ir uždumblėjimą, dažnus ežerų, Kauno ir Kuršių marių ir net Baltijos jūros žydėjimo reiškinius, žuvų kritimo atvejus. Šylantis klimatas spartina eutrofikacijos procesus, kurie šalies vandens telkinius gali paversti vis mažiau tinkamais maudytis, žvejybai bei poilsiui, gyvulių girdymui ir kitoms reikmėms. Svarbiausia yra tai, jog eutrofikacijai pažengus, atstatyti vandens telkinio ekosistemą į ankstesnę stadiją yra arba neįmanoma, arba pernelyg brangu.
Reikalingos ilgalaikės ir trumpalaikės priemonės ne tik padėsiančios sumažinti žemės ūkio poveikį aplinkai bei atstatyti vandens telkinių būklę, bet ir turėsiančios didelę naudą patiems ūkiams.
Viena iš pagrindinių priemonių – tai tikslusis (precizinis) ūkininkavimas, kuris laikomas šiuolaikiško ūkio bruožu. Dabartinės technologijos leidžia detaliai sekti derliaus augimą ir trukdžius savalaikei intervencijai, t. y. tiksliai nustato, kiek ir kur reikia įterpti trąšų bei vandens, stebėti maistinių medžiagų kiekį dirvoje, augalų būklę ir pan. Šis tikslusis ūkininkavimas suteikia ne tik didelę ekonominę naudą ūkiui, taupant išteklius ir didinant derlių, bet tuo pačiu tausojama aplinka – išvengiama maistinių medžiagų išplovimų iš dirvos, mažesnis vandens eikvojimas.
Labai didelis taršos mažinimo potencialas slypi ir tarpinių augalų (tokių kaip aliejiniai ridikai, baltosios garstyčios, rapsai, facelijos, grikiai, žirniai ir kt.) auginime. Po derliaus nuėmimo, iki žiemos atėjimo, ant tuščios suartos dirvos pasėjami „laikini“ tam tikrų savybių turintys augalai, kurie šaltuoju metu apsaugo dirvą nuo erozijos, maistinių medžiagų išplovimo, kadangi patys savyje įsiurbia perteklinį azotą ir fosforą. Pavasarį jie užariami, ir taip tampa ilgalaike trąša. Ši priemonė ne tik apribotų poreikį trąšų naudojimui, bet ir natūraliai pagerintų dirvos struktūrą, suteiktų galimybę susidaryti didesniam humuso kiekiui, apsaugotų nuo kenkėjų ir ligų, o tai labai svarbu ilgalaikiam derlingumui ir ūkio tvarumui.
Didžiausią efektą ir mažiausius kaštus turėtų žemės ūkio vandens taršos mažinimo priemonė – beariminis dirbimas ir ražienų palikimas per žiemą. Taikant šį ūkininkavimo principą nedarkoma dirva – mažesnė erozija ir žala dirvos struktūrai, nedidėlis drėkinimo poreikis, mažesnis maistinių medžiagų išplovimas, ekonomiška eksploatacija ūkiams.
Kontroliuojamo drenažo sistemų įrengimas – tai dar viena galimų priemonių, kuri pagal poreikį leistų prisitaikyti prie orų kaitos ir reguliuotų dirvos drėgnumą. Tokiu būdu mažinamas maistinių medžiagų išplovimas, sulaikant maistines medžiagas dirvoje, dėl to taupomas vanduo laistymui ir mažinamas trąšų naudojimas.
Apibendrinant, paviršinių telkinių vandens kokybės gerinimui labai didelės reikšmės turėtų efektyvus trąšų naudojimas, ūkių veiklos įvairinimas, monokultūrų plotų mažinimas, ūkiuose ar kitose žmogaus veiklose susidariusios organikos (šiaudų, iš maisto ar žaliųjų atliekų pagaminto komposto, mėšlo) grąžinimas į biologinį ciklą, įterpiant ją į dirvą kaip trąšą. Taip pat žemės dirbimo didesnis atitraukimas nuo vandens telkinių ir melioracijos griovių šlaitų, šlapynių atkūrimas arba naujų sukūrimas, kontroliuojamo drenažo sistemų įrengimas, tiksliojo ūkininkavimo praktikų ir technologijų naudojimas.
Taikant šias priemones ir nuosekliai siekiant pokyčių, labai svarbus yra ir ūkininkų aplinkosauginis ir ekonominis sąmoningumas, geranoriškas bendradarbiavimas ir iniciatyvumas, ieškant aplinkosaugine ir ekonomine prasme naudingų sprendimų, atvirumas naujoms tvaraus ūkininkavimo kryptims. Suvokimas apie ūkinės veiklos poveikį aplinkai bei tvaraus ūkininkavimo atnešamą ekonominę naudą, taptų mažu žingsniu link pažangaus, žiedinės ekonomikos principais pagrįsto ir patiems ūkininkams naudingo žemės ūkio sektoriaus vystymosi.
