Lietuvos pievos ir ganyklos (toliau – pievos) yra reikšmingas kraštovaizdžio komponentas, atliekantis labai svarbias ekologines ir ūkines funkcijas. Pievų augalai atmosferą praturtina deguonimi, velėna turi ypač didelę priešerozinę ir antimigracinę buferinę reikšmę dirvožemiui.
Dėl nezoninio pobūdžio pievų augalija yra pati dinamiškiausia iš visų Lietuvos augalijos tipų. Ji yra antropogeninės kilmės. Žmogaus veikla būtina ir tolesnei pievų egzistencijai – nešienaujamos ir neganomos pievos užželia krūmais bei medžiais ir ilgainiui virsta mišku. Taigi, pievų būklė priklauso ne tik nuo kintančių aplinkos ekologinių faktorių, bet ir nuo ūkininkavimo intensyvumo bei jo pobūdžio. Besikeičianti žemėnauda turėtų paspartinti pievų augalijos dinamikos procesus ir keisti jų tendencijas.
Natūralių pievų monitoringas
Darbo tikslas:
Pievų (užliejamų ir žemyninių) augmenijos rūšių ir bendrijų įvairovės kaitos pagrindinių tendencijų vertinimas ir prognozės kintančios žemėnaudos sąlygomis.
Uždaviniai:
1. Parengti pievų augmenijos monitoringo schemą.
2. Pateikti augimviečių charakteristikas parinktuose poligonuose; nustatyti poligonų koordinates.
3. Atlikti pirminius pievų augmenijos rūšių ir bendrijų tyrimus, įvertinant rūšių įvairovę ir kiekybinius parametrus
4. Pateikti tyrimų duomenis duomenų bazėms ir atlikti surinktos medžiagos analizę.
Metodika
Poligonų vietos parinkimo principas
Pievų monitoringo poligonai parenkami įvairiose Lietuvos dalyse, 9 fiziniuose geografiniuose rajonuose, reprezentuojančiuose Lietuvos klimato sąlygų, reljefo ir dirvožemių įvairovę: Nemuno deltos lygumos, Vidurio Žemaičių aukštumos, Mūšos-Nemunėlio lygumos Vakarų aukštaičių plynaukštės, Pietų Lietuvos aukštumos, Nemuno vidurupio ir Neries žemupio plynaukštės, Pietryčių lygumos, Ašmenos aukštumos, Lydos plynaukštės rajonams (1 pav.).
Monitoringo poligonai buvo parenkami taip, kad apimtų abu geografiniu (fitotopologiniu požiūriu išskiriamus pievų tipus (užliejamas ir žemynines pievas). Užliejamos pievos tirtos įvairaus didumo ir skirtingos hidrologijos upių salpose: Nemuno, Šventosios, Verknės ir Musteikos.
Atsižvelgiant į šiuos principus, monitoringo poligonai buvo parinkti Biržų, Lazdijų, Plungės, Šalčininkų, Šilutės, Trakų, Utenos, Varėnos ir Vilniaus rajonuose. 14 monitoringo poligonų įrengta saugomose teritorijose: Dzūkijos nacionaliniame parke 4, Žemaitijos nacionaliniame parke 4, Aukštadvario regioniniame parke 3, Metelių regioniniame parke 3, Rambyno regioniniame parke 1, Medininkų botaniniame draustinyje 1.
Pievų bendrijų parinkimas
Tyrimams buvo parinktos trijų klasių bendrijos: trąšių (Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937), tyrulinių (Nardetea strictae Rivas Goday et Borja Carbonell 1961) ir stepinių (Festuco-Brometea erecti Br.-Bl. et R. Tx. 1943). Pasirenkant šias klases buvo laikomasi nuostatos, kad tiriamos bendrijos turi būti neretos ir tipiškos Lietuvos pievų augalijai.
Lauko tyrimų metodika:
Pievų augalų bendrijų tyrimai vykdomi stacionarių aikštelių ir transektos metodais.
Bendrijos tiriamos vadovaujantis Ciuricho-Montpelje fitocenologinės mokyklos principais (Braun-Blanqet, 1964; Rašomavičius, 1998). Bendrijos geobotaniniam aprašymui parenkamas tipiškas bendrijos kontūras. Jame kuoleliais pažymimos tiriamojo laukelio ribos. Laukelio dydis nėra griežtai apibrėžtas. Priklausomai nuo aprašomų bendrijų savybių, jis nustatomas atskirai kiekvienam bendrijų tipui ir gali įvairuoti tarp 4 m2 ir 100 m2. Rūšių populiacijų dalyvavimui įvertinti naudojama Braun-Blanquet kombinuota gausumo-padengimo skalė:
Transekta atliekama pagal A. A. Junatov (1964) metodiką. Labiausiai išlygintoje bendrijos kontūro vietoje 100 m2 plote (paprastai 10 x 10 m, bet siauruose kontūruose aprašomas laukelis gali būti platesnis arba parenkamas mažesnis aprašymo plotas, bet ne mažesnis nei 4 m2) atliekamas geobotaninis aprašymas pagal Ciuricho-Montpelje (Braun-Blanquet, 1964) fitocenologinės mokyklos metodiką. Tiriama kas 5 metai.
Pievų bendrijų dinamikai tirti naudojama integruoto monitoringo metodika. Nustatomas rūšies individų projekcinis padengimas tiriamajame laukelyje (%). Jų gyvybingumas įvertinamas balais pagal skalę: 0 – augalai labai mažai gyvybingi (stelbiami, nežydi); 1 – augalai mažai gyvybingi (menkai išsivystę, tačiau pasitaiko pavieniai žydintys individai); 2 – augalai gyvybingi, fertilūs; ? – augalai gyvybingi, bet yra ankstyvoje vystymosi fazėje. Tyrimas atliekamas trijuose tiriamuosiuose laukeliuose. Tiriama kas 5 metai.
Biologiniam produktyvumui įvertinti tiriamas fitomasės kiekis iš pasirinkto 0,5 x 0,5 m laukelio (Dylis, 1974; Böhm, 1979). Atliekama induočių augalų botaninė analizė, nustatoma fitomasės komponentų orasausė masė. Ji perskaičiuojama į g/m2, apskaičiuojamas teorinis šieno derlius cnt/ha. Tyrimas atliekamas trimis pakartojimais kiekvienoje vietoje tiriamoje bendrijoje. Tiriama kas 5 metai.
Pievų ūkinė vertė nustatoma pagal A. Petkevičiaus ir A. Stancevičius (1982) vidutinio ūkinės vertės laipsnio interpretaciją.
Priedai:
