Lietuvos kraštovaizdyje pelkės užima 246 000 ha, t. y. 3,8 % viso krašto ploto. 22 % visų pelkių yra aukštapelkės. Pelkių augalija yra vienas iš faktorių garantuojančių ekosistemos natūralumą. Deja, praeityje, ypač per praėjusio amžiaus beveik 30 metų, atliekant sausinamąją melioraciją ir plėtojant durpių pramonę, pelkių labai sumažėjo, o ir išlikusios yra dažnai nusausėjusios, jas supa numelioruoti laukai, melioracijos kanalai, pakraščiuose ar ištisuose kvartaluose kasamų ar seniau kastų durpių karjerai. Pelkių augaliją veikia ne tik melioracija, bet ir mineralizacija, gaisrai, oro teršalai ir netgi rekreacija. Tiek pelkių augalijos natūralią, tiek antropogeninio poveikio sukeltą dinamiką galima įvertinti atliekant kompleksinius ilgalaikius pastovius stebėjimus.
Lietuvoje pelkių augalijos dinamikos tyrimų beveik nėra. Nors detalūs pelkių augalijos profilių Kamanų (Brundza, 1937), Amalvo (Purvinas, Skirgailaitė, 1975) pelkėse aprašymai galėjo būti pagrindas pelkių augalijos tolimesnės raidos stebėjimams. 1981–1992 buvo tiriamos augalų bendrijų kaitos Čepkelių pelkės stacionare (Grigaitė, 1993).
Šio darbo tikslas buvo pradėti Lietuvoje pastovius stebėjimus ilgalaikėms pelkių augmenijos kaitoms ir jų tendencijoms išaiškinti ir sukurti šių stebėjimų sistemą.
Darbo uždaviniai:
1. Parinkti vietas pastoviems pelkių augalijos stebėjimams.
2. Pasirinktose pelkių transektose įvertinti augalų bendrijų įvairovę, jų struktūrą ir sudėtį, užimamus plotus.
3. Įkurti pastovius augalų rūšių intensyvaus stebėjimo laukelius. Juose įvertinti augalų rūšių įvairovę ir gausumą.
Ilgalaikiams stebėjimams pasirinktos 8 aukštapelkės, gana tolygiai išsidėsčiusios įvairiose Lietuvos vietose (1 pav.): Kamanų pelkė (Akmenės r.), Žuvinto palios (Alytaus r.), Amalvo palios (Marijampolės r.), Svencelės pelkė (Klaipėdos r.), Notigalės pelkė (Kupiškio r.), Beržaloto pelkė (Švenčionių r.), Čepkelių raistas (Varėnos r.), Artosios pelkė (Tauragės r.). Pasirinktos pelkės apima visas tris Lietuvos pelkines sritis (Seibutis, 1958) ir pelkingiausius rajonus (pelkingumas ne mažiau kaip 7 %), kuriuose yra didžiausia aukštapelkių koncentracija. Natūraliausios iš pasirinktųjų pelkių yra Čepkelių, Žuvinto, Artosios ir Beržaloto pelkės. Tuo tarpu likusios yra daugiau ar mažiau pažeistos antropogeninės veiklos, apraižytos melioracijos grioviais ar pradėtos eksploatuoti. Labiausiai pažeista Amalvo pelkė (1 pav.).
Pelkių augalijos stebėjimai atlikti transektose. Transektų vieta ir ilgis parinktos pagal numatomų tirti augalų bendrijų pobūdį, dažniausiai kad apimtų pagrindines pelkių augalijos juostas (lagą, raistą, plynraistį ir plynę). Nuo pradinio taško, kuris pažymėtas įkaltu plastmasiniu kuolu, pasirinkta kryptimi buvo stebimi augalijos kontūrų kitimai (pagal besikeičiančias bendrijas, o, jeigu bendrija išlieka ta pati, pagal dominuojančias rūšis ar rūšių gausumo pasikeitimus). Kontūro kitimo vieta pažymėta konkrečioje vietoje, nustatytos tos vietos koordinatės. Kiekviename kontūre 5 m nuo transektos spinduliu aprašytos augalų bendrijos, tuo pačiu inventorizuojant visas šioje atkarpoje augančias augalų rūšis. Augalų bendrijos aprašytos pagal Braun-Blanquet skalę (Rašomavičius, 1998).
Aprašyto ploto padengimas įvertintas procentais.Jeigu augalijos kontūruose bendrijos riba buvo mažesnė nei 5 m į šonus, ji aprašyta savo natūralių kontūrų ribose, pažymint didžiausią ilgį į vieną ar kitą transektos pusę. Transektos augalinių kontūrų aprašymų ir rūšių gausumo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose.
Augalų gausumo, padengimo ir fertilumo stebėjimams įrengtos pastovios 0,25 m² aikštelės. Kiekvienoje transektoje tolygiai išdėstytos 24–32 aikštelės. Jų dažnumas priklauso nuo transektos ilgio. Aikštelės kryptis sutampa su transektos kryptimi. Aikštelės 4 kampai pažymėti plastmasiniais kuolais, nustatytos kiekvienos iš jų koordinatės.
Augalų rūšių padengimas ir gausumas aikštelėse vertinamas procentais naudojant rėmą, padalintą į 25 mažus kvadratus, kurių kiekvienas atitinka 4 % bendro padengimo. Pagal tai ir įvertinamas kiekvienos rūšies augalų padengimas visoje aikštelėje. Iš pradžių kiekvienos rūšies augalų padengimas fiksuojamas kiekviename mažame kvadratėlyje, vėliau juos sudedant gaunamas kiekvienos rūšies augalų bendras padengimas aikštelėje.
Rūšių fertilumas (žiedai, vaisiai – induočiams augalams; sporogonai – samanoms) vertinamas pagal integruoto monitoringo programoje pateiktą skalę (Manual, 1993):
Kiekvienoje aikštelėje lauko sąlygomis nustatytas vandens rūgštumas (pH) ir durpių susiskaidymo laipsnis: Tam panaudota Valgreno (Tučas, 1960) skalė.
Aikštelėse išmatuoti vandens pH ir durpių susiskaidymo laipsnis vėliau panaudoti augalijos kontūrų charakteristikai.
Visi kontūrų ir intensyvaus stebėjimo laukelių aprašymo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose.
Tolimesnė (antrinė) duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinę programą.
Priedai:
