Aplinkos ministerijos ir Ekologijos instituto darbuotojų iniciatyva pirmieji vilkų ir lūšių monitoringo tyrimai buvo pradėti vykdyti 1999 metais. Tuo tikslu buvo paruošta tyrimų metodika, parinkti monitoringo stacionarai, suprojektuoti tyrimų maršrutai, tyrimų vykdytojams organizuotas specialus apmokymo seminaras. Tačiau neskyrus šiems darbams finansavimo, po pirmųjų metų monitoringo vykdymas nutrūko (Bluzma, Baleišis, 2001). 2002 metais atsižvelgiant į ES gamtosaugos reikalavimus ir stambiųjų plėšrūnų monitoringo praktiką Europos šalyse, buvo paruošta kita modifikuota vilkų ir lūšių monitoringo metodika (Retųjų žinduolių …., 2002). 2003 metais VU Ekologijos instituto ir kai kurių saugomų teritorijų darbuotojai pagal minėtą metodiką pradėjo vykdyti monitoringo tyrimus
Pagrindiniai monitoringo tikslai buvo įvertinti tiriamų rūšių populiacijų būklę ir nustatyti jos kaitą bei tendencijas. Taip pat keliami uždaviniai atlikti vilkų ir lūšių gausumo tyrimus parinktuose monitoringo stacionaruose, išanalizuoti gautus rezultatus, pateikti apibendrinimus ir išvadas.
Šiuos uždavinius numatoma spręsti vykdant kompleksinį monitoringą, lygiagrečiai naudojant keletą skirtingų metodikų bei rodiklių papildančių vienas kitą. Didžiausias dėmesys skiriamas santykinio gausumo ir minimalaus žvėrių skaičiaus dinamikos išaiškinimui registruojant jų pėdsakus, o taip pat paplitimo dinamikos išaiškinimui anketuojant miškininkus bei medžiotojus.
Vilkas ir lūšis priskiriami prie stambiųjų plėšrių žinduolių, kurie daugumoje Europos šalių jau išnykę arba reti ir griežtai saugomi. Lietuvoje vilkams išnykimas šiuo metu negresia. Tačiau Europos mastu stambių plėšrūnų (rudųjų lokių, vilkų, lūšių, ernių) ateitį lemia efektyvi jų apsauga arba racionalus populiacijų valdymas atskirose šalyse. Bendras tokių priemonių tikslas – atkurti ir palaikyti gyvybingas šių žvėrių populiacijas, kaip neatskiriamą ekosistemų dalį (Action plan ..., 2000; Breitenmoser, 2000).
Ankstesni vilkų ir lūšių tyrimai Lietuvoje
Stambieji plėšrūs žinduoliai – vilkas ir lūšis – mažai tyrinėti Lietuvoje. 20 a. 6-ame dešimtmetyje tiriant vilko ir kitų šuninių šeimos žvėrių biologija bei morfologija (Prūsaitė, 1961), surinkta duomenų apie šių žvėrių mitybą ir veisimąsi. 8-ame dešimtmetyje tirta lūšių mityba, gausumas ir paplitimas (Matuzevičius, 1972). Vėliau ilgą laiką šie žvėrys Lietuvoje visai netirti. Vienintelė informacija apie populiacijų būklę buvo medžiotojų ir miškininkų vykdytų apskaitų duomenys, kurie nemaža dalimi buvo formalūs ir subjektyvūs, o jų tikslumas nedidelis (Bluzma, 2001). Tik paskutiniajame dešimtmetyje atlikti detalesni vilkų ir lūšių paplitimo, gausumo bei populiacijų tanko Lietuvoje tyrimai, kurių rezultatai vėliau panaudoti organizuojant ir vykdant šių žvėrių monitoringą (Bluzma, 1999; 2000; 2001a). Be to, atlikti kai kurie visuomenės nuomonės apie vilkus tyrimai (Balčiauskas, 2001; Balčiauskas, Volodka, 2001).
Vilkų ir lūšių monitoringas Lietuvoje prasidėjęs 1999 metais truko labai trumpai. Parenkant 20 stacionarų buvo siekiama, kad jie būtų palyginti tolygiai išsidėstę visoje šalies teritorijoje ir apimtų esamą gamtinių sąlygų įvairovę. Be to, stacionarai parinkti tuose miškuose, kurie pagal 1995 metais atliktus tyrimus (Bluzma, 1999) buvo vilkų ir (arba) lūšių nuolatos gyvenami.
Gauti duomenys buvo analizuojami pagal šiuos rodiklius: 1) minimalus žvėrių skaičius (nustatomas atmetant tų pačių individų pasikartojančius pėdsakus arba pagal įėjusių ir išėjusių žvėrių skaičiaus skirtumą); 2) pėdsakų skaičius 100 km maršruto per parą; 3) žvėrių skaičius 100 km maršruto per parą; 4) vidutinis žvėrių grupės dydis.
1999 metais buvo ištirta 16 stacionarų: iš jų vilkai registruoti 14 stacionarų, lūšys – 4 stacionaruose, 2000 metais ištirti 7 stacionarai (210 km maršruto), iš jų vilkai registruoti 4 stacionaruose, lūšių nerasta. 2001 metais monitoringo vykdymas nesant finansavimo šaltinių praktiškai nurūko (ištirti tik 2 stacionarai). Tiriamieji darbai atnaujinti 2003 m. - ištirt 13 stacionarų.
MONITORINGO METODIKA
Stacionarų tinklas. Jo pagrindą sudaro 1999 metais monitoringui parinkti stacionarai. Norint išvengti galimo tų pačių žvėrių registravimo gretimuose stacionaruose, tarp jų nustatytas minimalus 25 kilometrų atstumas. Iš viso monitoringo vykdymui šiuo metu numatyta 20 stacionarų sąlyginai tolygiai išdėstytų Lietuvos teritorijoje ir atspindinčių gamtinių sąlygų įvairovę (1pav.).
Projektuojant tyrimų maršrutus stacionaruose laikomasi šių taisyklių:
- Kiekviename stacionare projektuojamas tik vienas tyrimų maršrutas;
- Mašrutas yra uždaras ir turi kvadrato formą;
- Maršrutas priderintas prie miško kvartalinių linijų tinklo, o jo bendras ilgis yra 12 km;
- Maršruto linija padalinta į 3 km ilgio atkarpas, kurios naudojamos duomenų registravimui;
- Maršrutas apima numanomas didžiausio vilkų ir lūšių aktyvumo vietas;
- Maršrutas neturi sutapti su intensyviai naudojamais miško ar bendro naudojimo keliais.
Darbas maršrutuose. Monitoringo lauko tyrimus atlieka asmenys turintys šio darbo patirtį arba specialiai jam paruošti. Maršrute dirbama einant pėsčiomis arba slidėmis. Kiekvienas maršrutas per žiemą tiriamas 3 kartus (gruodžio, sausio, vasario mėnesiais). esant palankioms sniego dangos savybėms. Maršrute dirbama praėjus ne mažiau kaip 1 parai ir ne daugiau kaip 3 paroms po snigimo, jeigu oro sąlygos ir sniego dangos savybės yra palankios žvėrių pėdsakų išlikimui ir atpažinimui. Esant senesnei sniego dangai, dažniau kartojasi ir persidengia tų pačių žvėrių pėdsakai, todėl sunkiau nustatyti žvėrių skaičių grupėje bei įvertinti minimalų jų skaičių maršrute.
Duomenų analizė. Pirminiai duomenys kaupiami vieningoje monitoringo duomenų bazėje, kuri kasmet papildoma, naudojami tokie rodikliai:
- Minimalus žvėrių skaičius (mažiausias galimas skaičius žvėrių, kurių pėdsakai registruoti maršrute);
- Santykinio gausumo indeksai – pėdsakų skaičius/100 km/per parą ir žvėrių skaičius /100 km/per parą;
- Grupės dydis, t.y. vidutinis žvėrių skaičius tenkantis vienam maršrute registruotam pėdsakui;
- Reprodukcinių vienetų (besiveisiančių porų, šeimų) skaičius.
Šiuo metu Lietuvoje medžiotojų klubai ir būreliai kasmet rajoninėms aplinkos agentūroms pateikia savo vertinimus apie jų teritorijose esamą vilkų ir lūšių skaičių. Nors šie duomenys gali turėti dideles paklaidas, atlikus tinkamą analizę, jie gali būti lyginami su kitais monitoringo duomenimis ir lygiagrečiai naudojami šių žvėrių paplitimui nustatyti, gausumo dinamikai vertinti.
Žymiai patikimesnė yra vilkų sumedžiojimo statistika, kuri taip pat analizuotina komplekse su kitais populiacijos rodikliais. Statistiniai duomenys kaupiami ir sistemingai papildomi vieningoje monitoringo duomenų bazėje. Toks statistinių duomenų panaudojimas praplėstų monitoringo galimybes bei padidintų jo rezultatų tikslumą.
Priedai:
