Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringas pagal savo vietą europiniame kontekste priklauso skaitlingiems nacionaliniams Europos monitoringams, kurie atliekami ne pagal unifikuotą programą ir metodiką. Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo programa ir metodika paruošta laikotarpiu, kai dar tik ieškoma ornitologinių monitoringų unifikacijos į paneuropinį monitoringą kelių (Gibbons, 1999). Papildomai tokią unifikaciją sunkina taip pat ir didelė šlapumose perinčių vandens paukščių apskaitų sąlygų bei su jomis susijusių metodikų įvairovė. Paprastai vandens paukščių apskaitos yra sunkesnės laiko ir darbo sąnaudų požiūriu, bei sunkiau standartizuojamos nei sausumos perinčių paukščių apskaitų metodikos (Borowiec et al 1981). Nacionaliniai ir bendras europinis monitoringai turi savo privalumų ir trūkumų. Tarp pastarųjų ypač išskiriamas vietinių sąlygų ignoravimas, kai taikant standartines schemas prarandama dalis svarbios informacijos (Gibbons 1999). Be to nacionalinių monitoringų rezultatai yra pilnai lygintini (Gregory 1999). Sukūrus atitinkamus indeksus, galimas sėkmingas galutinių nacionalinių monitoringų rezultatų palyginimas, nesinaudojant pirminiais duomenimis, kurių analizė reikalauja griežtai unifikuotos monitoringo schemos (Strien and Pannekoek 1999).
Tikslas ir uždaviniai
Pagrindinis Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo tikslas yra paruošti ir realizuoti jo programą, objektyviai įvertinančią Lietuvos perinčių vandens paukščių populiacijų būklę ir jos raidą. Jam įgyvendinti reikalingi daugiamečiai stebėjimai. Todėl svarbiausi uždaviniai buvo šie:
- sukurti reprezentatyvų monitoringo taškų tinklą,
- atlikti vandens paukščių apskaitas pasirinktuose taškuose,
- kurti Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo duomenų bazę.
Tyrimų vietų pasirinkimo principai ir kriterijai
Buvo siekiama kad stebėjimų tinklas objektyviai reprezentuotų perinčių vandens paukščių populiacijų būklės raidą laike ir erdvėje. Todėl taškai buvo parenkami nutolusiose vienas nuo kitos šalies vietose. Siekiant išvengti klaidingų apibendrinimų buvo stengiamasi stebėjimus vykdyti kuo įvairesnėse šlapumose. Tam, kad padidinti indikatorinę stebėjimų vertę, į imtį buvo įtrauktos labai skirtingo ekologinio talpumo vidaus vandenų ekosistemos: nuo neproduktyvių aukštapelkinių oligotrofinių-distrofinių, iki skirtingo produktyvumo mezotrofines ir eutrofinių bei degraduojančių hipertrofinių. Taip pat dalis taškų buvo parinkti taip, kad turėtume operatyvią informaciją apie intensyvius faunistinius procesus (pvz., urbanizuotoje aplinkoje, sparčiai užaugančiuose ir su kontroliuojamu vandens lygiu vandens telkiniuose). Didesnė stebėjimo taškų dalis sutampa su saugomų teritorijų, turinčių savus etatinius darbuotojus, išsidėstymu šalies teritorijoje. Apskaitos buvo vykdytos 78 vietose (1 pav.) išsimėčiusiose 20 iš 43 (arba 46.5%) Lietuvos administracinių rajonų. Dalis apskaitos taškų yra kompaktiškomis grupėmis išsidėstę smulkūs vandens telkiniai (beveik be išimties karjerai ir smulkūs tvenkiniai), todėl stambaus mastelio kartochema vaizduoja mažesnį jų skaičių. Pavyzdžiui, atskiri taškai Vilniaus mieste žymi atskiras karjerų grupes, susidedančias iš keleto tokių vandens telkinių, o taip pat Neries ir Vilnelės upių ruožus. Vienas taškas taip pat žymi Gelgaudiškio 12 karjerų grupę. Tačiau pastaruoju atveju vykdytojas apskaitų rezultatų nediferencijavo pagal atskirus vandens. Analogiška situacija 3 Kirkilų karstinių ežerėlių grupės atveju.Visur kitur atskiri taškai 1 paveiksle pavaizduotame žemėlapyje reiškia vieną konkrečią apskaitų vykdymo vietą. Netolygų monitoringo taškų pasiskirstymo Lietuvoje pobūdį žymia dalimi apsprendė saugomų vietų, kurių darbuotojai sudarė absoliučią jo vykdytojų daugumą, geografija šalyje. Be to, dėl to kad nebuvo finansuojami tyrimai už saugomų vietų ribų, buvo stengiamasi pagal galimybes parinkti kuo daugiau (ir skirtingesnių) šlapumų riboto ploto teritorijose. Tai papildomai didino bendrą netolygaus geografinio tyrimų pasiskirstymo vaizdą. Tačiau manėme esant netikslinga sušvelninti šią problemą, mažinant bendrą imties dydį. Be to pati šlapumų išsidėstymo geografija konkrečioje šalyje yra objektyvus faktorius ribojantis tolygaus monitoringo tinklo formavimo galimybes. Neatsitiktinai monitoringo taškai iš esmės koncentruojasi didžiausio Lietuvos ežeringumo rajonuose (1 pav.) nors specialiai to ir nebuvo siekta. Mažos šalies teritorijos sąlygomis vykdant mobilios (galinčios laisvai pasirinkti veisimosi biotopą) gyvūnų grupės monitoringą, mechaninis geografiškai tolygaus taškų pasiskirstymo principo laikymasis jų ekologinės įvairovės sąskaita gali iškreipti realią situaciją.
1 pav. Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo taškų tinklas 1999-2002 m. Apskritimai žymi visas vietas, kuriose bent vienus metus buvo vykdytas monitoringas, pilni apskritimai išskiria tas vietas, kuriose monitoringas vykdytas visus šešerius metus.
Lietuvos perinčių vandens paukščių monitoringo taškų skaičius jo vykdymo eigoje kito. Per 1999-2002 m apskaitos buvo bent vienerius metus vykdytos 83 vietose, tame tarpe 42 vietose visus 6 metus. Kadangi dalyje vietų atskirais metais apskaitos buvo nevykdytos, o taip pat prisidėdavo naujų vietų tai jų skaičius atskirais metais svyravo nuo 55 vietų 2000 m. iki 80 vietų 2002. Bendras stebėjimo taškų Tinklas išsidėstė 21 rajone, o per pastaruosius 2 metus -14 rajonų.
Klasifikacija ir ekologinė charakteristika
Preliminariai imties šlapumos buvo suskirstytos į 5 grupes:
- ežerus ir jų fragmentus,
- dideles vandens saugyklas ir tvenkinius (> 1.5 ha),
- žuvų tvenkinius,
- nepratekamus karjerus ir kūdras ir nedideliu (<1.5 ha) tvenkinius,
- upes.
Tarp 78 šlapumų didžiausią dalį sudaro ežerai (46%). Toliau rikiuojasi karjerai ir nedideli tvenkiniai (42 %). Likusi dalis (12 %) tenka žuvų tvenkiniams, vandens saugykloms ir dideliems tvenkiniams bei upėms (2 pav). Ežerų grupė išsiskiria didele vidine įvairove. Į ją patenka oligotrofiniai rūgštūs aukštapelkių, šiaurės Lietuvos karstiniai ir nedideli miškų ežerėliai, prie didžiausių Lietuvos vandens telkinių priskiriami dideli mezotrofiniai ežerai ir labai įvairaus dydžio bei produktyvumo eutrofiniai ežerai. Problematiška kiekybiškai pateikti ir/ar grafiškai pavaizduoti bendrą monitoringo stebėjimų vietų užimamą plotą arba atskirų tipų šlapumų lyginamąją dalį, nes vienos iš jų išmatuotos ploto (ha), o kitos – ilgio (km) vienetais. Negausios imtyje tokios šlapumos kaip žuvų tvenkiniai užima didelį plotą. kai tuo tarpu daug skaitlingesni karjerai, kūdros ir nedideli tvenkiniai užima daug mažesnį plotą. Dauguma smulkių vandens telkinių (mažesni nei 1.5 ha karjerai, kūdros, tvenkiniai) išsidėstę miestuose arba jų artimoje kaimynystėje. Maždaug po lygiai imtyje yra per urbanizuotą ir per santykinai natūralų landšaftą tekančių upių.
2 pav. Lyginamoji skirtingų šlapumų grupių dalis Lietuvos perinčių paukščių monitoringo stebėjimo vietų (taškų) imtyje (n = 78).
Indikatorinės rūšys
Indikatorinių populiacijų būklės raida laike ir erdvėje turi reprezentuoti esminius procesus vykstančius pagrindiniuose vandens paukščių perėjimo biotopuose. Parinktos rūšys turi būti būdingos krašto ornifaunai ir pakankamai gausios, kad būtų galima statistiškai pagrįsta daugiamečių pokyčių analizė. Negalint remtis vien tik aukštos kvalifikacijos specialistais, pageidautina, kad indikatorinės rūšys būtų palyginti lengvai atpažįstamos, o patys paukščiai lengvai suskaičiuojami.
Klykuole ir didysis dančiasnapis. Būdingi miškingo kalvoto landšafto vandens telkinių faunos elementai. Lietuvoje tokie landšaftai dažnesni rytiniuose ir pietiniuose šalies rajonuose. Tokioje aplinkoje klykuolė ir didysis dančiasnapis sutinkami net mažuose mažo biologinio produktyvumo vandens telkiniuose, kur gali būti dominuojančiomis rūšimis. Gausumas žymia dalimi priklauso nuo specifinių lizdaviečių – drevių medžiuose gausumo. Pripažinta efektyviai gausumą padidinanti biotechninė priemonė yra inkilų kėlimas rūšiai tinkamoje gyvenamoje aplinkoje (Dennis, Poisa 1997).
Didžioji antis ir nendrinė vištelė. Pagrindinės rūšys gausiose nedidelėse urbanizuotos aplinkos šlapumose.
Ausuotasis kragas, gulbė nebylė, rudagalvė ir kuoduotoji antys, dryžgalvė kryklė, laukys. Būdingos didelių eutrofinių ežerų rūšys. Reaguoja į ežerų eutrofikaciją: teigiamai - pradinėse ir neigiamai – vėlyvose jos stadijose. Dryžgalvė kryklė taip pat geras apyežerių biotopų struktūros pokyčių indikatorius.
Indikatorinių rūšių skirstymas į grupes iš dalies yra santykinis, kadangi dauguma jų sutinkama daugiau nei viename landšafte ar šlapumų grupėje. Pavyzdžiui, didžioji antis yra pakankamai būdinga vandens paukščių rūšis praktiškai visų tipų šlapumose. Nežiūrint to, skirtumų pakanka, kad tokia klasifikacinė schema palengvintų populiacinių pokyčių analizę ir vertinimą.
Apskaitų metodika
Lietuvos perinčių vandens monitoringo apskaitų metodika sudaryta kompiliuojant įvairių autorių darbuose (Borowiec et al 1981, Haldin, Ullfvens 1987, Klett et all 1986, Maxson et al 1986-1987, Rumble, Flakel, 1982) naudotas, visuotinai priimtas labiausiai paplitusias vandens paukščių apskaitų metodikas ir pritaikant jas monitoringo tikslams Lietuvos sąlygomis. Taip pat pasinaudota tradicinių ištisinių vandens paukščių lizdų apskaitų Žuvinto ežere patirtimi. Mūsų apskaitų metodikų esmę sudarė ištisinių lizdų apskaitų arba netiesioginio populiacijos įvertinimo pagal poras, pavienius patinus ir jų grupes, tuoktuvinis balsus ir vadas metodų taikymas, priklausomai nuo konkrečių vietos sąlygų. Tokia perinčių vandens paukščių apskaitų metodikų įvairovė yra neišvengiama ir pripažinta (Borowiec et al 1981). Ji atspindi metodinį lankstumą, kai norima objektyviai įvertinti perinčių populiacijų dydį įvairiuose biotopuose ir geografinėse platumose. Monitoringo apskaitų principinis reikalavimas yra konkrečiose vietose kiekvienais metais laikytis tos pačios metodikos, nors tarp atskirų vietų ji gali ir skirtis. Tokiu būdu, net jeigu kuris metodas duotų gausumo įvertinimo paklaidą, ji išliktų ta pati skirtingais metais ir nesukliudytų sekti pokyčių masto ir krypties.
Perinčių vandens paukščių apskaitos Lietuvoje vykdomos kas dvi savaitės. Jos pradedamos nuo balandžio pradžios (ankstyvas pavasaris) ar vidurio-antros pusės (normalus-vėlyvas pavasaris) ir tęsiamos iki birželio pabaigos-liepos pradžios. Tokiu būdu maksimalus apskaitų pakartojimų skaičius yra 5-6 apskaitos. Jeigu pirmųjų trijų apskaitų metu konkrečiame stebėjimų taške neaptikta vėlai perinčių rūšių (kuoduotoji antis), pakanka pirmųjų 3-4 jų pakartojimų.
Duomenų apdorojimas
Atskirų metų duomenys buvo lyginami naudojantis Wilcoxon testu. Buvo lyginamos gretimų metų tos pačios monitoringo vietos. Metodas leidžia kiekybiškai įvertinti pokyčių kryptį ir apimtį visoje tokioje suporuotų vietų imtyje. Perinčios populiacijos dydis konkrečiais metais kiekvienoje iš vietų buvo nustatomas pagal pastebėtų pavienių porų arba patinų skaičių, priklausomai nuo to, kuris rodiklis davė maksimalią perinčios populiacijos reikšmę.
Priedai:
- 1999 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
- 2001 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
- 2002 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
- 2003 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
- 2004 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
