EUROPOS PARLAMENTO IR TARYBOS REKOMENDACIJA,
nustatanti minimalius aplinkosauginių tikrinimų valstybėse narėse kriterijus
2001/331/EB
2001 m. balandžio 4 d.
EUROPOS PARLAMENTAS IR EUROPOS SĄJUNGOS TARYBA,
atsižvelgdami į Europos Bendrijos steigimo sutartį, ypač į jos 175 straipsnio 1 dalį,
atsižvelgdami į Komisijos pasiūlymą,
atsižvelgdami į Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonę[1],
atsižvelgdami į Regionų komiteto nuomonę[2],
laikydamiesi Sutarties 251 straipsnyje nustatytos tvarkos[3] ir atsižvelgdami į 2001 m. sausio 8 d. Taikinimo komiteto patvirtintą bendrąjį tekstą,
kadangi:
1) Tarybos ir valstybių narių vyriausybių atstovų susitikimo Taryboje 1993 m. vasario 1 d. rezoliucijoje dėl Bendrijos politikos ir veiksmų programos, susijusios su aplinka ir subalansuota plėtra[4] ir Europos Parlamento ir Tarybos spendime dėl jos peržiūros[5] pabrėžiama bendra atsakomybe pagrįsto Bendrijos aplinkos apsaugos teisės įgyvendinimo reikšmė;
2) 1996 m. lapkričio 5 d. Komisijos komunikate Europos Sąjungos Tarybai ir Europos Parlamentui dėl Bendrijos aplinkos apsaugos teisės įgyvendinimo, ypač jo 29 dalyje, buvo pasiūlyta Bendrijos lygiu parengti gaires, kurios padėtų valstybėms narėms vykdyti inspektavimo užduotis ir taip sumažintų šiuo metu esančius didelius skirtumus tarp valstybėse narėse atliekamų tikrinimų;
3) 1997 m. spalio 7 d. rezoliucijoje dėl Bendrijos aplinkos apsaugos įstatymų rengimo, įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo[6] Taryba paragino Komisiją, visų pirma remiantis Europos Sąjungos aplinkos apsaugos įstatymų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo darbo tinklu (IMPEL), pasiūlyti, kad Taryba nuodugniau išnagrinėtų minimalius kriterijus ir (arba) gaires, taikomas valstybių narių lygiu vykdomoms inspektavimo užduotims, bei galimus būdus, kaip valstybės narės galėtų kontroliuoti šių kriterijų bei gairių praktinį taikymą siekiant užtikrinti tolygų aplinkos apsaugos įstatymų praktinį taikymą ir vykdymą, o Komisijos pasiūlyme buvo atsižvelgta į 1997 m. lapkričio IMPEL pranešimą „Minimalūs inspektavimo kriterijai“;
4) 1997 m. gegužės 14 d. rezoliucijoje dėl Komisijos komunikato Europos Parlamentas pareikalavo priimti aplinkosauginius tikrinimus reglamentuojančius Bendrijos teisės aktus, o Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas pareiškė palankias nuomones dėl Komisijos komunikato bei pabrėžė aplinkosauginių tikrinimų reikšmę;
5) valstybės narės jau taiko skirtingas inspektavimo sistemas ir praktiką, kurių nereikėtų keisti inspektavimo sistema Bendrijos lygiu, kaip buvo nuspręsta 1997 m. spalio 7 d. Tarybos rezoliucijoje, o valstybės narės turėtų ir toliau būti atsakingos už aplinkosauginio tikrinimo užduočių vykdymą;
6) Europos aplinkos agentūra gali teikti patarimus valstybėms narėms aplinkos apsaugos nuostatų kontrolės sistemų kūrimo, diegimo bei išplėtimo klausimais ir padėti Komisijai bei valstybėms narėms kontroliuoti aplinkos apsaugos nuostatas koordinuojant ataskaitų rengimą;
7) egzistuojančios inspektavimo sistemos ir veiksmingi tikrinimai atgraso nuo aplinkos apsaugos pažeidimų, nes tai padeda institucijoms juos nustatyti ir užtikrinti aplinkos apsaugos įstatymų vykdymą taikant nuobaudas ar kitas priemones; todėl inspektavimas yra neatskiriama priežiūros grandinės jungtis ir veiksminga priemonė, kuria prisidedama prie nuoseklesnio Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo visoje Bendrijoje bei padedama išvengti konkurencijos iškraipymo;
8) šiuo metu valstybių narių inspektavimo sistemos ir mechanizmai labai skiriasi ne tik dėl jų gebėjimo atlikti inspektavimo užduotis, bet ir dėl atliekamų inspektavimo užduočių masto ir turinio, net dėl pačių inspektavimo užduočių, nustatytų keliose valstybėse narėse, todėl ši padėtis vertinama kaip nepakankama užtikrinant veiksmingą ir nuoseklesnį Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktų įgyvendinimą, praktinį taikymą ir vykdymo užtikrinimą;
9) dėl to būtina šiame etape numatyti gaires, parengiant jas kaip minimalius kriterijus, kuriais remiantis būtų vykdomos aplinkosauginio tikrinimo užduotys valstybėse narėse;
10) Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktai įpareigoja valstybes nares taikyti reikalavimus tam tikroms emisijoms, nuotekų išleidimams ir veiklos rūšims; valstybėse narėse turėtų būti laikomasi tikrinimų rengimo ir atlikimo minimalių kriterijų, pirmiausia visose pramonės įmonėse ir kitose įmonėse bei įrenginiuose, kurių į orą išmetamiems teršalams ir (arba) nuotekų išleidimams į vandenį, ir (arba) atliekų šalinimui ir (arba) naudojimui pagal Bendrijos teisę taikomi įgaliojimo, leidimo ar licencijavimo reikalavimai;
11) tikrinimai turėtų būti atliekami atsižvelgiant į valstybių narių leidimų išdavimo ir tikrinimo tarnybų įsipareigojimų pasiskirstymą;
12) kad ši inspektavimo sistema būtų veiksminga, valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aplinkosauginių tikrinimų veikla būtų planuojama iš anksto;
13) patikrinimai vietoje yra svarbi su aplinkosauginiu tikrinimu susijusios veiklos dalis;
14) pagal Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą registruotų pramonės operatorių pateikti duomenys ir dokumentai galėtų būti naudingas informacijos šaltinis atliekant aplinkosauginius tikrinimus;
15) norint gauti patikrinimų vietoje išvadas, reikėtų rengti reguliarias ataskaitas;
16) inspektavimo veiklos ataskaitų rengimas ir informacijos apie jas prieinamumas visuomenei yra svarbios priemonės, užtikrinančios piliečių, nevyriausybinių organizacijų ir kitų suinteresuotų asmenų dalyvavimą, laikantis skaidrumo principo, įgyvendinant Bendrijos aplinkos apsaugos teisės aktus; galimybė gauti tokią informaciją turėtų atitikti 1990 m. birželio 7 d. Tarybos direktyvos 90/313/EEB dėl laisvės naudotis informacija apie aplinką[7] nuostatas;
17) valstybės narės turėtų viena kitai teikti administracinę pagalbą laikydamosi šios rekomendacijos; bendradarbiaujant su IMPEL valstybių narių sukurtos ataskaitų rengimo ir konsultacijų sistemos, susijusios su inspekcijomis ir inspektavimo tvarka, padėtų skatinti tinkamiausią praktiką Bendrijoje;
18) valstybės narės turėtų pateikti ataskaitą Tarybai ir Komisijai apie savo patirtį, įgytą laikantis šios rekomendacijos, o Komisija turėtų reguliariai informuoti Europos Parlamentą;
19) Komisija turėtų nuolat tirti ir vertinti, kaip laikomasi šios rekomendacijos, taip pat jos veiksmingumą, o gavusi valstybių narių ataskaitas, nedelsdama apie tai pranešti Europos Parlamentui ir Tarybai;
20) turėtų būti skatinamas tolesnis IMPEL ir valstybių narių darbas bendradarbiaujant su Komisija, kad būtų laikomasi tinkamiausios praktikos, susijusios su aplinkos apsaugos inspektorių kvalifikacija ir mokymu;
21) laikantis Sutarties 5 straipsnyje išdėstytų subsidiarumo ir proporcingumo principų ir atsižvelgus į inspektavimo sistemų bei mechanizmų skirtumus valstybėse narėse, siūlomų veiksmų tikslus geriausiai padėtų pasiekti Bendrijos lygiu parengti nurodymai;
22) atsižvelgusi į patirtį, įgytą laikantis šios rekomendacijos, ir į tolesnį IMPEL darbą bei šioje rekomendacijoje visų numatytų programų rezultatus, Komisija, gavusi valstybių narių ataskaitas, turėtų apsvarstyti minimalių kriterijų rengimą jų taikymo srities ir turinio atžvilgiu bei tolesnių pasiūlymų, į kuriuos, prireikus, gali būti įtrauktas pasiūlymas dėl direktyvos, pateikimą,
REKOMENDUOJA:
I
Tikslas
Aplinkosauginio tikrinimo užduotis valstybės narės turėtų atlikti laikydamosi minimalių kriterijų, taikomų rengiant, vykdant ir toliau nagrinėjant šias užduotis bei viešai skelbiant jų rezultatus, taip stiprinant Bendrijos aplinkos apsaugos įstatymų laikymąsi ir prisidedant prie nuoseklesnio jų įgyvendinimo ir vykdymo užtikrinimo.
II
Taikymo sritis ir apibrėžimai
1. a) Ši rekomendacija taikoma aplinkosauginiams tikrinimams, atliekamiems visose pramonės įmonėse ir kitose įmonėse bei įrenginiuose, kurių į orą išmetamiems teršalams ir (arba) nuotekų išleidimams į vandenį, ir (arba) atliekų šalinimui ir (arba) naudojimui pagal Bendrijos teisę taikomi įgaliojimo, leidimo ar licencijavimo reikalavimai, nepažeidžiant galiojančiuose Bendrijos teisės aktuose nustatytų konkrečių inspektavimo nuostatų.
b) Šioje rekomendacijoje a punkte nurodytos visos pramonės įmonės ir kitos įmonės bei įrenginiai – tai „kontroliuojamos įmonės“.
2. Šioje rekomendacijoje „aplinkosauginis tikrinimas“ – tai veikla, tam tikrais atvejais susijusi su:
a) tikrinimu, ar kontroliuojamos įmonės vykdo atitinkamus Bendrijos teisės aktuose nustatytus aplinkos apsaugos reikalavimus, perkeltus į nacionalinės teisės aktus arba taikomus laikantis nacionalinės teisinės tvarkos (toliau – EB teisiniai reikalavimai), ir skatinimu vykdyti šiuos reikalavimus;
b) kontroliuojamų įmonių poveikio aplinkai monitoringu, kuris atliekamas norint nustatyti, ar reikia vykdyti tolesnį inspektavimą ar imtis vykdymo užtikrinimo priemonių (įskaitant visų įgaliojimų, leidimų ar licencijų išdavimą, keitimą ar panaikinimą), kad būtų užtikrintas EB teisinių reikalavimų vykdymas;
c) pirmiau minėtiems tikslams įgyvendinti skirta veikla, įskaitant:
- patikrinimus vietoje,
- aplinkos kokybės standartų atitikties kontrolę,
- aplinkosaugos audito ataskaitų ir pranešimų nagrinėjimą,
- kontroliuojamų įmonių operatorių ar jų vardu atliekamos įmonės savikontrolės nagrinėjimą ir patikrą,
- kontroliuojamų įmonių veiklos ir darbo operacijų vertinimą,
- patalpų ir atitinkamos įrangos (įskaitant eksploatavimo tinkamumą) bei aplinkos apsaugos vadybos tinkamumo patikrinimą vietoje,
- kontroliuojamų įmonių operatorių daromų atitinkamų įrašų tikrinimą.
3. Aplinkosauginiai tikrinimai, įskaitant patikrinimus vietoje, gali būti:
a) eiliniai, t.y. atliekami pagal parengtą tikrinimų programą; arba
b) neeiliniai, t.y. atliekami reaguojant į skundus, susiję su įgaliojimų, leidimų ar licencijų išdavimu, pratęsimu ar pakeitimu, arba atliekami tiriant avarijas, incidentus ir reikalavimų nesilaikymo atvejus.
4. a) Aplinkosauginius tikrinimus gali vykdyti bet kuri valstybinė valdžios institucija nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiu, įsteigta ar paskirta valstybės narės ir atsakinga už šioje rekomendacijoje aptariamus klausimus.
b) Laikydamosi savo nacionalinių teisės aktų, a punkte nurodytos institucijos gali pavesti šioje rekomendacijoje numatytas užduotis vykdyti jų vadovaujamam ir prižiūrimam bet kokiam juridiniam asmeniui, kuriam taikoma viešoji arba privatinė teisė, jeigu toks asmuo nėra asmeniškai suinteresuotas tikrinimų, kuriuos jis atlieka, rezultatais.
c) a ir b punktuose nurodytos institucijos apibrėžiamos kaip „inspekcinės institucijos“.
5. Šioje rekomendacijoje „kontroliuojamos įmonės operatorius“ – tai bet koks fizinis ar juridinis asmuo, kuris eksploatuoja ar kontroliuoja kontroliuojamą įmonę arba, jeigu tai numatyta nacionaliniuose teisės aktuose, kuriam buvo suteikti sprendžiamieji ekonominiai įgaliojimai spręsti techninius kontroliuojamos įmonės klausimus.
III
Aplinkosauginių tikrinimų organizavimas ir vykdymas
1. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aplinkosauginių tikrinimų tikslas būtų siekti aukšto aplinkos apsaugos lygio, ir todėl jos turėtų imtis priemonių, būtinų užtikrinti, kad kontroliuojamų įmonių aplinkosauginiai tikrinimai būtų organizuojami ir vykdomi pagal šios rekomendacijos IV-VIII dalis.
2. Vykdydamos šios rekomendacijos nurodymus, valstybės narės turėtų viena kitai teikti administracinę pagalbą keisdamosi reikiama informacija, o tam tikrais atvejais – inspektoriais.
3. Siekdamos užkirsti kelią neteisėtiems tarptautiniams aplinkosauginiams veiksmams, valstybės narės, bendradarbiaudamos su IMPEL, turėtų skatinti įrenginių ir veiklos rūšių, galinčių turėti reikšmingą tarptautinį poveikį, tikrinimų koordinavimą.
4. Siekdamos skatinti tinkamiausią praktiką visoje Bendrijoje, valstybės narės, bendradarbiaudamos su IMPEL, gali apsvarstyti galimybę sukurti sistemą, pagal kurią valstybės narės teiktų ataskaitas apie inspekcijas ir inspektavimo tvarką valstybėse narėse ir patartų šiais klausimais, deramai atsižvelgdamos į skirtingas sistemas ir sąlygas, kuriomis jos veikia, o valstybėms narėms praneštų savo išvadas.
IV
Aplinkosauginių tikrinimų planai
1. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad aplinkosauginiai tikrinimai būtų planuojami iš anksto, visuomet parengiant aplinkosauginių tikrinimų planą ar planus, numatančius patikrinti visą valstybės narės teritoriją ir joje esančias kontroliuojamas įmones. Pagal Direktyvą 90/313/EEB toks planas ar planai turi būti prieinami visuomenei.
2. Toks planas ar planai gali būti parengti nacionaliniu, regioniniu ar vietos lygiu, tačiau valstybės narės turėtų užtikrinti, kad minėtas planas ar planai, būtų taikomi visiems jų teritorijoje atliekamiems aplinkosauginiams kontroliuojamų įmonių tikrinimams, o tokiems tikrinimams vykdyti būtų paskirtos II dalies 4 pastraipoje minėtos institucijos.
3. Aplinkosauginių tikrinimų planai turėtų būti sudaromi remiantis:
a) EB teisiniais reikalavimais, kurie turi būti vykdomi;
b) plano taikymo teritorijoje esančių kontroliuojamų įmonių registru;
c) bendruoju svarbiausių aplinkosauginių klausimų plano taikymo teritorijoje įvertinimu ir bendruoju EB teisinių reikalavimų vykdymo kontroliuojamose įmonėse įvertinimu;
d) ankstesnių tikrinimų, jei buvo, duomenimis,
4. Aplinkosauginių tikrinimų planai:
a) turėtų atitikti atitinkamų institucijų inspektavimo užduotis, juose turėtų būti atsižvelgta į konkrečias kontroliuojamas įmones ir jų emisijų bei išleidimų riziką bei poveikį aplinkai;
b) juose reikėtų atsižvelgti į turimą atitinkamą informaciją apie konkrečias vietas ar kontroliuojamų įmonių rūšis, įskaitant kontroliuojamų įmonių operatorių pateiktas ataskaitas institucijoms, savikontrolės duomenis, aplinkosaugos audito informaciją ir aplinkosaugos pranešimus, ypač tuos, kuriuos pagal Bendrijos aplinkosaugos vadybos ir audito sistemą (EMAS) pateikė registruotos kontroliuojamos įmonės, ankstesnių tikrinimų rezultatus ir aplinkos kokybės monitoringo ataskaitas.
5. Kiekviename aplinkosauginių tikrinimų plane turėtų būti bent jau:
a) nustatyta geografinė sritis, kurioje jis taikomas, o tai gali būti visa valstybės narės teritorija ar jos dalis;
b) nustatytas laikotarpis, pavyzdžiui, vieneri metai;
c) konkrečios nuostatos dėl jo peržiūrėjimo ir pataisymo;
d) nurodytos konkrečios vietos ar kontroliuojamų įmonių rūšys;
e) atsižvelgiant į riziką aplinkai, nurodytos eilinių aplinkosauginių tikrinimų programos; šiose programose tam tikrais atvejais reikėtų nurodyti skirtingų rūšių ar konkrečiose kontroliuojamose įmonėse atliekamų patikrinimų vietoje periodiškumą;
f) numatyti ir išdėstyti neeilinių aplinkosauginių tikrinimų, atliekamų reaguojant į skundus, tiriant avarijas, incidentus ar reikalavimų nesilaikymo atvejus bei norint išduoti leidimą, tvarką;
g) prireikus numatyti skirtingų inspekcinių institucijų veiklos koordinavimą.
V
Patikrinimai vietoje
1. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atliekant visus patikrinimus vietoje būtų taikomi šie kriterijai:
a) būtų tinkamai patikrinta, kaip vykdomi su konkrečiu tikrinimu susiję EB teisiniai reikalavimai;
b) tais atvejais, kai patikrinimus vietoje turi atlikti kelios aplinkos apsaugos inspekcinės institucijos, jos keistųsi informacija apie savo veiklą ir kuo veiksmingiau koordinuotų patikrinimus vietoje bei kitą su aplinkosauginiais tikrinimais susijusią veiklą;
c) patikrinimų vietoje išvados turi būti išdėstytos pagal VI dalį parengtose ataskaitose ir jomis prireikus keičiasi atitinkamos nacionalinės, regioninės ar vietos inspekcinės, vykdymo užtikrinimo ir kitos institucijos;
d) inspektoriai ar kiti pareigūnai, turintys turėti teisę atlikti patikrinimus vietoje, turi įstatymo numatytą teisę patekti į objektą ir gauti informaciją aplinkosauginiam tikrinimui atlikti.
2. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad inspekcinės institucijos reguliariai vykdytų patikrinimus vietoje, kurie būtų eilinių aplinkosauginių tikrinimų dalis, ir kad šiems patikrinimams vietoje būtų taikomi toliau išdėstyti papildomi kriterijai:
a) laikantis galiojančių EB teisinių reikalavimų, aplinkosauginio tikrinimo programų ir taikant inspekcinių institucijų organizacines priemones, turi būti visapusiškai ištirtas atitinkamas poveikis aplinkai;
b) šie patikrinimai vietoje turėtų skatinti operatorius domėtis atitinkamais EB teisiniais reikalavimais, įvairiais aplinkosauginių klausimų aspektais ir jų veiklos poveikiu aplinkai bei gilint šias žinias;
c) reikia apsvarstyti kontroliuojamos įmonės riziką ir poveikį aplinkai, kad būtų įvertintas galiojančių įgaliojimo, leidimo ar licencijavimo reikalavimų veiksmingumas ir nustatyta, ar būtina tobulinti ar kitaip keisti šiuos reikalavimus.
3. Valstybės narės taip pat turėtų užtikrinti, kad neeiliniai patikrinimai vietoje būtų atliekami tokiomis aplinkybėmis:
a) atitinkamoms inspekcinėms institucijoms tiriant rimtus aplinkosauginius skundus – nedelsiant institucijoms gavus tokius skundus;
b) tiriant rimtas aplinkosaugines avarijas, incidentus ar reikalavimų nesilaikymo atvejus – nedelsiant apie tai sužinojus atitinkamoms inspekcinėms institucijoms;
c) tam tikrais atvejais nustatant, ar ir kokiomis sąlygomis išduoti pirmąjį įgaliojimą, leidimą ar licenciją procesui ar veiklai vykdyti kontroliuojamoje įmonėje ar siūlomoje jos vietoje, arba siekiant užtikrinti, kad gavus įgaliojimą, leidimą ar licenciją ir prieš pradedant veiklą būtų laikomasi atitinkamų reikalavimų;
d) tam tikrais atvejais prieš pakartotinai išduodant, pratęsiant ar keičiant įgaliojimus, leidimus ar licencijas.
VI
Patikrinimų vietoje ataskaitos ir išvados
1. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad atlikus kiekvieną patikrinimą vietoje, inspekcinės institucijos tinkamai apdorotų arba duomenų bylose atpažįstama forma saugotų patikrinimo duomenis ir išvadas apie EB teisinių reikalavimų vykdymą, jo įvertinimą, taip pat išvadą, ar reikėtų imtis tolesnių veiksmų, pavyzdžiui, pradėti vykdymo užtikrinimo procedūrą, t. y. taikyti nuobaudas, išduoti naują ar pataisytą įgaliojimą, leidimą ar licenciją arba toliau vykdyti inspektavimo veiklą, įskaitant tolesnius patikrinimus vietoje. Ataskaitos turėtų būti parengtos kaip įmanoma greičiau.
2. Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad šios ataskaitos būtų tinkamai parengtos raštu ir saugomos lengvai prieinamoje duomenų bazėje. Laikantis Direktyvos 90/313/EEB nuostatų, išsamios ataskaitos, o jei tai neįmanoma, šių ataskaitų išvados turėtų būti perduotos atitinkamos kontroliuojamos įmonės operatoriui; baigus tikrinimą šios ataskaitos per du mėnesius turėtų būti prieinamos visuomenei.
VII
Rimtų avarijų, incidentų ar reikalavimų nesilaikymo atvejų tyrimai
Valstybės narės turėtų užtikrinti, kad rimtas avarijas, incidentus ir EB teisės aktų reikalavimų nesilaikymo atvejus, apie kuriuos institucijos sužino iš skundų ar kitu būdu, tirtų atitinkama institucija tam, kad:
a) būtų išaiškintos įvykio priežastys ir jo poveikis aplinkai, taip pat, kaip dera, įsipareigojimai ir galima atsakomybė už įvykį bei jo padarinius ir išvados būtų perduotos už vykdymo užtikrinimą atsakingai institucijai, jeigu ši nėra inspekcinė institucija;
b) būtų sušvelnintas ir, jei įmanoma, atitaisytas įvykio poveikis aplinkai nustatant tinkamas priemones, kurių turi imtis operatorius (-ai) ir institucijos;
c) būtų nustatyti veiksmai, kurių turi būti imtasi siekiant užkirsti kelią kitoms avarijoms, incidentams ir reikalavimų nesilaikymui;
d) būtų sudarytos sąlygos prireikus imtis vykdymo užtikrinimo priemonių ar taikyti nuobaudas; ir
e) būtų užtikrinta, kad operatorius imsis tinkamų tolesnių priemonių.
VIII
Aplinkosauginių tikrinimų ataskaitų rengimas
1. Praėjus dvejiems metams nuo šios rekomendacijos paskelbimo žurnale Official Journal of the European Communities valstybės narės turėtų pateikti ataskaitą Komisijai apie patirtį, įgytą laikantis šios rekomendacijos, pagal galimybes pasinaudodamos regioninių ar vietos inspekcinių institucijų turimais duomenimis.
2. Šios ataskaitos turėtų būti prieinamos visuomenei ir į jas turėtų būti įtraukta visų pirma ši informacija:
a) duomenys apie inspekcinių institucijų personalą ir kitus išteklius;
b) išsamūs duomenys apie inspekcinės institucijos funkcijas bei veiklą rengiant ir įgyvendinant atitinkamus tikrinimų planus;
c) atliktų aplinkosauginių tikrinimų duomenų suvestinė, įskaitant patikrinimų vietoje skaičių, kontroliuojamų įmonių (pagal rūšis) dalį, išreikštą procentais, ir numatomą laikotarpį, per kurį bus patikrintos tos rūšies kontroliuojamos įmonės;
d) glausta informacija apie tai, kokiu mastu kontroliuojamos įmonės vykdo EB teisinius reikalavimus, kaip nustatyta atlikus patikrinimus;
e) priemonių, kurių buvo imtasi reaguojant į rimtus skundus, avarijas, incidentus ir reikalavimų nesilaikymo atvejus, įskaitant šių priemonių skaičių, suvestinė;
f) tikrinimo planų, kuriuos vykdo inspekcinės institucijos,sėkmės ar nesėkmės įvertinimas bei rekomendacijos dėl būsimų planų.
IX
Rekomendacijos peržiūra ir tobulinimas
1. Gavusi VIII dalyje nurodytas valstybių narių ataskaitas, Komisija turėtų kuo greičiau ištirti, kaip laikomasi šios rekomendacijos ir ar ji yra veiksminga, siekdama toliau tikslinti minimalių kriterijų taikymo sritį atsižvelgiant į patirtį, įgytą juos taikant, bei į tolesnį suinteresuotų šalių, įskaitant IMPEL ir Europos aplinkos agentūrą, įnašą. Tada Komisija pateikia Europos Parlamentui ir Tarybai pranešimą, prie kurio prireikus pridedamas pasiūlymas dėl direktyvos. Europos Parlamentas ir Taryba nedelsdami apsvarsto šį pasiūlymą.2. Komisija raginama kaip įmanoma greičiau, bendradarbiaujant su IMPEL ir kitomis suinteresuotomis šalimis, parengti minimalius aplinkosaugos inspektorių, įgaliotų atlikti tikrinimus inspekcinėms institucijoms arba joms vadovaujant ar prižiūrint, kvalifikacijos.
3. Valstybės narės turėtų kaip įmanoma greičiau, bendradarbiaudamos su IMPEL, Komisija ir kitomis suinteresuotomis šalimis, parengti mokymo programas, kad būtų patenkintas kvalifikuotų aplinkosaugos inspektorių poreikis.
X
Įgyvendinimas
Ne vėliau kaip po dvylikos mėnesių nuo rekomendacijos paskelbimo žurnale Official Journal of the European Communities valstybės narės turėtų pranešti Komisijai apie šios rekomendacijos įgyvendinimą ir pateikti duomenis apie veikiančius ar numatomus aplinkosauginių tikrinimų mechanizmus.
Priimta Liuksemburge, 2001 m. balandžio 4 d.
Europos Parlamento vardu Tarybos vardu
Pirmininkas Pirmininkas
N. Fontaine B. Rosengren
[1] OJ C 169, 1999 06 16, p. 12
[2] OJ C 374, 1999 12 23, p. 48
[3] 1999 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento nuomonė (OJ C 54, 2000 02 25, p. 92), 2000 m. kovo 30 d. Tarybos bendroji pozicija (OJ C 137, 2000 05 16, p. 1) ir 2000 m. liepos 6 d. Europos Parlamento sprendimas (dar nepaskelbtas žurnale Official Journal). 2001 m. vasario 1 d. Europos Parlamento sprendimas ir 2001 m. vasario 26 d. Tarybos sprendimas.
[4] OJ C 138, 1993 05 17, p. 1
[5] OJ L 275, 1998 10 10, p. 1
[6] OJ C 321, 1997 10 22, p. 1
[7] OJ L 158, 1990 06 23, p. 56
