Lietuvos teritorija yra mišriųjų miškų augalijos juostoje, todėl smėlynų augalija čia azoninė. Ją sudaro du dideli smėlynų augalijos kompleksai: Baltijos pajūrio smėlynai ir Pietryčių smėlėtosios lygumos kontinentiniai smėlynai. Taip pat didžiųjų upių slėnių ir lokalių savito mikroklimato, specifinių edafinių bei biotinių faktorių poveikyje susiformavusios augalų bendrijos. Pvz.: vėjo ar vandens erozijos paveikti šlaitai, šiuo metu apleisti tačiau anksčiau intensyviai žmonių naudoti plotai, plyni miškų kirtimai, kartais degimai.
Smėlynų augalų bendrijos neilgaamžės, jos išlieka nepakitusios tol kol nesikeičia jų struktūrą palaikančių aplinkos faktorių poveikis. Dirbtinai ar natūraliai sutrikus nusistovėjusiai pusiausvyrai smėlynų augalų bendrijose ima didėti rūšių skaičius, prasideda užkrūmėjimo procesas ir ilgainiui jos pereina į zoninį augalijos tipą – mišrų mišką.
Lietuvos pajūryje smėlynų augalija stabiliausia, kadangi jūrinis klimatas ir savitos orografinės sąlygos labai įtakoja bendrijų įvairovę. Likusioje Lietuvos dalyje smėlynų augalijos kaitos ypač intensyvios. Greitai keičiasi ne tik bendrijų įvairovė, bet ir jų užimami plotai. Vadovaujantis mokslinių tyrimų rezultatais galima įtakoti ar net reguliuoti šias kaitas. Tačiau būtina sukaupti ilgalaikius stebėjimų duomenis, kad būtų galima pagrįstai nusakyti smėlynų augalijos kitimo tendencijas.
Šio darbo tikslas: pradėti Lietuvoje pastovius stebėjimus ilgalaikėms smėlynų augmenijos kaitoms ir jų tendencijoms išaiškinti bei sukurti šių stebėjimų sistemą.
Darbo uždaviniai:
1. Parengti smėlynų augmenijos monitoringo schemą, parinkti vietas pastoviems smėlynų augalijos stebėjimams.
2. Ištirti smėlynų augaliją 7 poligonuose. Pasirinktose transektose įvertinti augalų bendrijų įvairovę, jų struktūrą ir sudėtį bei užimamus plotus.
3. Įkurti pastovius augalų rūšių intensyvaus stebėjimo laukelius. Juose įvertinti rūšių įvairovę (vnt.), rūšių projekcinį padengimą (balais/%), fertilumą (balais).
4. Pateikti tyrimų duomenis duomenų bazėms ir atlikti surinktos medžiagos analizę.
Metodika
Ilgalaikiams stebėjimams pasirinkti 7 smėlynų augalijos masyvai, kurie yra įvairiose Lietuvos vietose (1 pav.): Pabradės kariniame poligone, ties Dubininko kaimu, ties Zervynų kaimu, ties Viešvilės gyvenviete, šalia Žiogio senvaginio ežero, Kuršių nerijoje ties Naglių kopa, ties Karklės kaimu šalia Placio ežeru. Tirtos smėlynų teritorijos skiriasi pagal kilmę, sandarą, reljefą, klimato sąlygas bei antropogeninę įtaką augalijai ir reprezentuoja Lietuvos smėlynų įvairovę. Pabradės kariniame poligone stebimas suardytų atvirų kontinentinių smėlių užaugimas augalais. Dzūkijos nacionaliniame parke Dubininko apylinkės – Dainavos lygumos Merkio žemupio senslėnio lygumos natūralios smėlynų augalijos dinamika. Zervynų kaimo apylinkės stebimi kontinentinių kopų smėlynų augalijos užaugimo ir žolyno susivėrimo procesai. Viešvilės apylinkėse stebimi antropogeninės veiklos pažeistos smėlynų augalijos tolesnio kitimo procesai. Nemuno slėnyje prie Žiogio senvaginio ežero – fliuvialinių smėlynų augalijos užaugimo ir žolyno susivėrimo procesai. Kuršių nerijos nacionalinis parkas ties Naglių kopa stebima visų atvirų ir sutvirtintų pajūrio smėlynų augalijos įvairovė, bei pajūrio eolinių smėlynų augalų bendrijų kaita. Pajūrio regioniniame parke ties Placio ežeru stebima pajūrio smėlynų augalijos įvairovės kaita , nuo pajūrio eolinių smėlių iki Placio ežero.
Smėlynų augalijos stebėjimai atlikti stacionariai įrengtose transektose. Transektos padėtis ir ilgis buvo parinkti taip, kad reprezentuotų tiriamą smėlynų masyvą. Nuo pradinio taško, kuris pažymėtas įkaltu plastikiniu kuolu arba lipnia juosta (ruda ar raudona) pažymėtas medis, pasirinkta kryptimi buvo stebimi augalijos kontūrų kitimai pagal besikeičiančias bendrijas. Jeigu bendrija išlieka ta pati tuomet pagal dominuojančias rūšis ar rūšių gausumo pasikeitimus. Kontūrų riba pažymėta lipnia ruda juosta apvyniotu plastikiniu kuoliuku, nustatytos jo koordinatės, išmatuotas kontūro ilgis. Kiekviename kontūre 10 m nuo transektos atstumu į vieną ar kitą pusę aprašytos augalų bendrijos, tuo pačiu inventorizuojant visas šioje atkarpoje augančias augalų rūšis. Atliekant fitocenotinius aprašymus, bendrijas sudarančių rūšių reikšmingumas buvo vertinamas pagal jų gausumą ir padengimą. Šiam tikslui naudota J. Braun-Blanquet skalė (Rašomavičius, 1998), kuri jungia abu šiuos rodiklius:
+ – individų mažai, dengia labai mažą plotą;
1 – individų daug, tačiau jie padengia mažai arba individų mažai, bet jų padengimas didesnis, tačiau ne daugiau kaip 1/20 tiriamojo laukelio;
2 – individų labai daug arba jie padengia bent 1/20 tiriamojo laukelio;
3 – individų pasitaiko įvairiai, jie padengia nuo 1/4 iki 1/2 tiriamojo laukelio;
4 – individų įvairiai, jie padengia nuo 1/2 iki 3/4 tiriamojo laukelio;
5 – individų įvairiai, jie padengia ne mažiau kaip 3/4 tiriamojo laukelio.
1 pav. Tirtų smėlynų masyvų išsidėstymas.
Bendrijoms charakterizuoti naudoti šie parametrai:
1) projekcinis padengimas (%). Vizualiai nustatoma, kokią paviršiaus dalį aprašomajame laukelyje dengia atskiri bendrijų ardai.
2) vertikali (erdvinė) bendrijų struktūra. Bendrijose aprašyti medžių (kur yra), krūmų (kur yra), žolinių augalų, samanų, kerpių ardai. Tuose kontūruose, kur žolyne aiškiai pastebima vertikali diferenciacija išskirti viršutinis ir apatinis lygmenys.
Jeigu augalijos kontūruose bendrijos riba buvo mažesnė nei 5 m į šonus, ji aprašyta savo natūralių kontūrų ribose.
Transektos augalinių kontūrų aprašymų ir rūšių gausumo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose. Kiekvienoje transektoje tolygiai įkurta po 24–32 intensyvaus augalų gausumo, padengimo ir fertilumo stebėjimo aikštelės (0,25 m2). Jų dažnumas priklauso nuo transektos ilgio. Aikštelės kryptis sutampa su transektos kryptimi. Visi aikštelės kampai pažymėti plastikiniais kuolais, nustatytos kiekvienos iš jų koordinatės bei visų augančių induočių augalų, samanų, kerpių rūšių gausumas ir padengimas (%), fertilumas (balais).
Augalų padengimas ir gausumas aikštelėse vertinamas procentais naudojant rėmą, padalintą į 25 mažus kvadratus, kurių kiekvienas atitinka 4 % bendro padengimo. Pirmiausiai kiekvienos rūšies augalų padengimas fiksuojamas kiekviename mažame kvadratėlyje, vėliau juos sudedant gaunamas kiekvienos rūšies augalų bendras padengimas aikštelėje.
Rūšių fertilumas (žiedai, vaisiai – induočiams augalams; sporogonai – samanoms) vertinamas pagal integruoto monitoringo programoje pateiktą skalę (Manual, 1993):
0 – visi individai sterilūs;
1 – iki 10 % individų fertilūs;
2 – > 10 % individų fertilūs.
Visi kontūrų ir intensyvaus stebėjimo aikštelių aprašymo duomenys užfiksuoti standartizuotose anketose. Tolimesnė (antrinė) duomenų analizė atlikta naudojant kompiuterinę programą.Geografinė tirtų teritorijų charakteristika pateikta pagal A. Basalykas, 1965.
Priedai:
