Dr. Gintaras Matiukas gimė 1960 m. sausio 10 dieną Užpalių miestelyje, Utenos rajone. 1982 m., baigęs miškininkystės studijas Lietuvos žemės ūkio universitete, gamtininko-profesionalo karjerą pradėjo Kėdainių miškų urėdijoje, o po keleto metų Dubravos eksperimentinėje miškų urėdijoje jau darbavosi girininku. Jaunas gamtininkas natūralistas, karštas ornitologas, nuolat siekęs pažinti gamtos paslaptis ir troškęs naujų žinių, žengė tolyn mokslo ir aplinkos tyrimų keliu, ir 1993 m. Vilniaus universitete ir Ekologijos institute apgynė disertaciją „Eglynų ornitofaunos dinamika medynų antrinės sukcesijos eigoje“, įgydamas biomedicinos (gamtos) mokslų daktaro (ekologija/ornitologija) laipsnį. Tuo metu jis jau užėmė Žemaitijos aplinkos tyrimų laboratorijos vyresniojo mokslinio bendradarbio pareigas.
1995 m. Gintaras drąsiai, kaip jam buvo įprasta, priėmė naujus iššūkius ir nėrė į tarptautinius projektus Lietuvos ornitologų draugijoje, o dar po dviejų metų tapo Tytuvėnų regioninio parko direktoriumi, kartu neapleisdamas ir aktyvios savanoriškos visuomeninės aplinkosauginės veiklos nevyriausybinėse organizacijose bei vietos bendruomenėje.
2000 – 2002 m. Gintaras stažavosi Cornell universitete Niujorke, JAV, kur ne tik įgijo aplinkosaugos vadybos magistro laipsnį, bet ir intensyviai tobulinosi tarptautinių aplinkosauginių projektų valdymo srityje UNDP/GEF centrinėje būstinėje, o taip pat aplinkosaugos ir rekreacijos kompleksų valdymo ir vertybių viešinimo srityse Finger Lakes Valstybinių parkų regione. Grįžęs į Lietuvą, 2003 – 2010 m. laikotarpyje pritaikė ir tobulino vadybos žinias rinkos tyrimų ir tarptautinių bei nacionalinių projektų vadybos srityse, užimdamas vadovaujančias pareigas uždarosiose akcinėse bendrovėse PBMH, Fonitel, rinkos tyrimų institute BERENT.
Didžiulė aplinkosauginė patirtis, gilios mokslinės žinios, vadybininko gebėjimai ir neeilinis profesinis universalumas lėmė Gintaro tolimesnę karjerą Aplinkos apsaugos agentūroje, kur nuo 2013 m. jis sėkmingai darbavosi nacionalinio lygmens gyvosios gamtos tyrimų organizavimo, nacionalinių ir tarptautinių leidinių apie aplinkos būklę rengimo, aplinkos monitoringo srityse. Žinoma, nebuvo pamiršta ir visuomeninė aplinkosauginė veikla bei didžioji viso Gintaro gyvenimo aistra – paukščiai, kuriuos jis stebėjo visur ir visada – jo pastebėtų paukščių rūšių sąrašas artėjo link 700…
Gintaras išliks mūsų atmintyje kaip šiltas, ramus, išradingas, linksmai pokštaujantis, žodžio kišenėje neieškantis, patarimų negailintis džentelmenas, karštai mylėjęs gyvenimą ir jį nuolat supusią gamtą. Galime drąsiai sakyti, kad jis buvo iš tų žmonių, kurie kažkada įkvėpė Čarlzą Darviną pasakyti savo garsiąją frazę: „Stebiuosi, kodėl ne kiekvienas džentelmenas tampa ornitologu...“
