Svarbi aplinkos arba ekologinio monitoringo programos dalis tenka sausumos gyvūnijos (tarp jų ir smulkiesiems žinduoliams) būklės bei jos dinamikos įvairiose gamtinėse ekosistemose stebėjimui ir įvertinimui. Smulkieji žinduoliai dėl savo biologinių savybių yra geras indikatorius aplinkos pokyčiams įvertinti. Jau nuo 1993-1994 metų buvo atliekami pastovūs šių žinduolių tyrimai trijose kompleksinio monitoringo teritorijose Aukštaitijoje, Dzūkijoje ir Žemaitijoje bei trijuose agrostacionaruose Aukštaitijoje, vidurio Lietuvoje ir Žemaitijoje (1 pav.). Šių tyrimų metu buvo pradėta kaupti sisteminga ir suvienodinta pirminė informacija apie smulkiųjų žinduolių bendrijų rūšių įvairovę, atskirų rūšių populiacijų struktūrą ir jos dinamiką laike ir erdvėje. Taip pat buvo nustatomi toksinių medžiagų ir radionuklidų akumuliacijos lygiai testinių rūšių individuose antropogeninėse ir saugomose teritorijose.



1999 metais, siekiant į aplinkos monitoringo programos vykdymą įtraukti Aplinkos ministerijai pavaldžių regioninių parkų ir rezervatų ekologus-biologus bei praplėsti stebėjimo vietų tinklą ir tokiu būdu gauti pilnesnę informaciją apie smulkiųjų žinduolių būklę visoje Lietuvoje, buvo pradėta vykdyti išplėstinė smulkiųjų žinduolių monitoringo programa. Ji buvo suformuota vadovaujantis tęstinumo, reprezentatyvumo ir pakankamo minimumo principais. Pagal šią patvirtintą programą smulkiųjų žinduolių monitoringas buvo pradėtas vykdyti 18 stebėjimo vietų, esančių 5 Lietuvos fizinėse geografinėse srityse, t. y. Baltijos duburio, Žemaičių – Kuršo, Pabaltijo žemumos, paskutinio apledėjimo pakraštinių moreninių aukštumų bei šio apledėjimo zandrinių lygumų sričių rajonuose, pasižyminčiuose reljefo ir dirvodarinių uolienų skirtumais bei kitų gamtinių komponentų specifiniais bruožais. Parinktas stebėjimo vietų skaičius kiekvienoje srityje santykinai atitiko jos dydį bei saugomų teritorijų išsidėstymą Lietuvos teritorijoje (žiūr.stebėjimo vietų tinklo schemą priede). Tačiau 2000 ir 2001 metais stebėjimo vietų skaičius sumažėjo: 2000 metais iki 10, o 2001 metais iki 15 stebėjimo vietų. Pirmuoju atveju tyrimai buvo nefinansuojami, o antruoju atveju – trys regioniniai parkai dėl įvairių priežasčių atsisakė arba negalėjo vykdyti smulkiųjų žinduolių tyrimus.

Monitoringo tikslas ir uždaviniai

Smulkiųjų žinduolių monitoringo pagrindinis tikslas yra įvertinti smulkiųjų žinduolių bendrijų bei jose dominuojančių rūšių būklę ir sekti jos kaitą.

Darbui yra keliami šie uždaviniai:

1) pratęsti jau vykdytus bei vykdyti ilgalaikius ir pastovius smulkiųjų žinduolių tyrimus parinktose stebėjimo tinklo vietose ir kaupti informaciją apie jų bendrijų rūšinės struktūros būklę;
2) nustatyti bendrijose dominuojančių rūšių populiacijų būklę pagal pasirinktus parametrus ir įvertinti jų sezoninę ir lokalinę dinamiką;
3) nustatyti ir įvertinti sunkiųjų metalų akumuliacijos lygius ir dinamiką testinių rūšių individuose parinktose teritorijose.

TYRIMŲ METODIKA

Kiekvienoje stebėjimo tinklo vietoje smulkiųjų žinduolių bendrijos buvo tiriamos trijuose tipinguose duotai teritorijai biotopuose. Juose žvėreliai buvo gaudomi pagal tarptautinio ekologinio monitoringo programoje nurodytą metodiką (Manual for..., 1993), su nežymia jos modifikacija (mažesnis spąstų skaičius linijoje bei didesnis atstumas tarp spąstų). Viename stebėjimo vietos biotope buvo pastatomos 2 mušamųjų spąstų linijos (50 spąstų), einančios viena po kitos per 10-20 m atstumą. Vienoje linijoje kas 5.6 m išdėstomi 25 spąstai. Tokia spąstų linija išsidriekia per 140 m ir atitinka tarptautinio ekologinio monitoringo programoje nurodytą 100x100 m kvadrato įstrižainės ilgį. Iš viso trijuose stebėjimo vietos taškuose (biotopuose) buvo pastatomos 6 linijos. Kiekvienas taškas ir linija turėjo savo numerį. Viename taške spąstai buvo laikomi 3 paras ir tikrinami kartą per parą. Masalui naudojama mažais gabalėliais supjaustyta juodos duonos plutelė, suvilgyta aliejuje. Masalas buvo keičiamas antrą parą, o esant lietingam orui – per kiekvieną tikrinimą. Kiekvienoje linijoje sugauti žvėreliai, jas tikrinant, buvo sudedami į atskirą maišėlį. Į jį buvo įdedama ir etiketė, kurioje užrašomas linijos numeris. Kiekvienos paros duomenys, apibūdinus žvėrelius iki rūšies (arba genties), buvo registruojami lentelėje, nurodant vietą, biotopą, datą, linijos numerį.

Regioniniuose parkuose ir rezervate surinkta pirminė medžiaga buvo konservuojama ir paruošiama transportavimui. Šiam tikslui, užregistravus žvėrelius lentelėje, vienoje linijoje sugauti žvėreliai buvo supakuojami į vyniojamąjį popierių. Ant paketėlio viršaus užrašoma sugavimo data, vieta, biotopas, linijos numeris. Taip buvo suregistruojami ir supakuojami kiekvienoje linijoje sugauti žvėreliai. Visų trijų parų , vienoje linijoje sugautų žvėrelių, paketėliai sudedami į polietileninį maišelį, kuris užrišamas ir laikomas šaldiklyje arba šaldymo kameroje. Analogiškai transportavimui buvo paruošiama ir kitų biotopų linijose surinkta pirminė medžiaga. Visa medžiaga, iki jos transportavimo, buvo laikoma šaldiklyje arba šaldymo kameroje. Registracijos lentelės buvo pateikiamos kartu su pirmine medžiaga Ekologijos instituto darbuotojui, atsakingam už smulkiųjų žinduolių monitoringą, kuris ir atliko pilną smulkiųjų žinduolių analizę.

Smulkieji žinduoliai stebėjimo tinklo vietose buvo tiriami 2 kartus per metus; gegužės ir spalio mėnesių pirmosiose pusėse. Nuo 1999 metų ilgalaikiam monitoringui yra parinkti šie parametrai: smulkiųjų žinduolių rūšių skaičius bendrijoje, bendrijos rūšinės struktūros rodikliai, dominuojančių rūšių populiacijų gausa (individų skaičius 1 hektare) ir jų populiacijas sudarančių individų lyčių ir amžiaus struktūra (iš dalies kai kurie veisimosi rodikliai) bei išvardintų rodiklių dinamika laike ir erdvėje. Bendrijos rūšinei struktūrai aprašyti naudojami Šenono entropijos (rūšių įvairovės, H) ir Simpsono (dominavimo, c arba λ) indeksai (Odum, 1975).

Sunkiųjų metalų akumuliacijos lygiams žvėrelių organizme įvertinti buvo atrinkti dominuojančių rūšių individai, sugauti 3 stebėjimo vietų teritorijose, t. y. Aukštaitijos kompleksinio monitoringo teritorijoje (Aukštaitijos KMT), Graisupio agrostacionare (Gragro) ir Nemuno deltos regioniniame parke(NdRP). Ankstesniais tyrimų metais buvo išmatuojami sunkiųjų metalų Cu, Cd, Cr, Ni ir Pb kiekiai, o nuo 2001 metų pradėti matuoti Zn ir Mn lygiai. Mėginiai buvo imami du kartus per metus – pavasarį (suaugėliai) ir rudenį (jaunikliai). Nuo 1998 metų sunkiųjų metalų lygiai buvo pradėti matuoti atskirai kūnelyje su vidaus organais ir skrandžio turinyje. 2000 metais sunkiųjų metalų lygiai pelėnuose ir pelėse netirti. 2001 metais iš viso buvo paimta 16 mėginių (rudojo ir paprastojo pelėnų, dalinai geltonkaklės ir dirvinės pelių): 6 - iš Aukštaitijos KMT, 2 - iš Nemuno deltos regioninio parko ir 8 - iš Graisupio agrostacionaro. Kiekvieno mėginio žvėrelių kūneliai buvo susmulkinami, o iš jų skrandžių išimamas turinys. Gauta kūnelių ir skrandžio turinio masė buvo sudedama į atskirus indelius su etiketėmis.

Detaliau smulkiųjų žinduolių bendrijų ir dominuojančių rūšių populiacijų bei sunkiųjų metalų akumuliacijos žvėreliuose nustatymo metodikos yra aprašytos tarptautinio ekologinio monitoringo programoje (Manual for..., 1993) bei R. Mažeikytės ir kolegų straipsniuose leidinyje “Aplinkos monitoringas 1993-1995 m.” (1996).

Priedai:

• 1999 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2001 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2002 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2003 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka
• 2004 metų tyrimų rezultatų analizės santrauka