Paukščiai laikomi geru integruotu aplinkos kokybės indikatoriumi. Perinčių paukščių indikatorinių rūšių populiacijų gausos dinamika gali parodyti tiek palyginti staigius, tiek ir lėtus ilgalaikius aplinkos kokybės pokyčius (Kurlavičius, 1996). Tokių pokyčių išaiškinimas naudojant paukščius kaip biologinius objektus ir kaip ekosistemų komponentus, svarbus įvertinant tiriamų ekosistemų būklę ir jų kaitą, ūkininkavimo ekologiškumo laipsnį, aplinkos tinkamumą žmonėms bei aplinkosaugos būklę. Paukščių populiacijų foninis (ekologinis) monitoringas naudojant taip vadinamą taškinių apskaitų metodą (Recher, 1981) vykdomas daugumoje Europos valstybių ir visose Europos Sąjungai priklausančiose šalyse.
Pagrindinis darbo tikslas buvo įvertinti indikatorinių rūšių paukščių populiacijų būklę, gautus duomenis palyginti su kitų metų monitoringo darbų rezultatais ir nustatyti populiacijų gausos pokyčių pobūdį bei jų statistinį patikimumą.
METODIKA
Perinčių paukščių gausa buvo nustatoma taškinių apskaitų metodu (Recher, 1981), kuris analogiškame darbe naudojamas daugumoje Europos šalių. Lietuvoje perinčių paukščių monitoringas vykdomas miškinguose ir žemės ūkio paskirties kraštovaizdžiuose. Apskaitos atliekamos maršrutuose, kuriuose išdėstoma 20 apskaitos taškų. Atstumas tarp apskaitos taškų miške esti mažiausia 200 m., o atvirame kraštovaizdyje - mažiausia 300 m. Apskaitos tame pačiame maršrute atliekamos du kartus per veisimosi sezoną. Jos pradedamos anksti ryte ne anksčiau kaip pusė valandos prieš patekant saulei ir vykdomos ne ilgiau kaip keturias valandas po saulės patekėjimo. Apskaitos taške paukščiai skaičiuojami lygiai 5 minutes. Nepalankiu oru, kuomet lyja ar pučia stiprus vėjas (daugiau 5-6 m per sekundę arba kai juda vidutinės ir stambios medžių šakos), apskaitos neatliekamos.
Duomenis apdorojant lyginami tuose pačiuose maršrutuose gretimų metų (šiuo atveju - 1998 ir 1999 metų) kiekvienos indikatorinės paukščių rūšies vietinių populiacijų gausos rodikliai, t.y. bendras stebėtų individų skaičius. Indikatorine rūšimi šiame darbe buvo laikyta iš anksto pasirinkta rūšis, kurios vietinės populiacijos gausos dinamiką norime vertinti, analizuoti. Populiacijų gausos dinamika statistiškai buvo testuojama tik dažnoms ir įprastoms rūšims (kurių visuose gretimų metų lyginamuose maršrutuose suskaičiuojama daugiau nei 30 individų). Buvo lyginami tik tuose pat maršrutuose surinkti duomenys ir jei apskaitų gretimais metais vykdymo datos nesiskyrė daugiau nei septyniomis dienomis, o taip pat jei apskaitos pradžios laikas nesiskyrė daugiau negu pusė valandos.
Kai lyginamuose atliktų apskaitų maršrutuose vienais metais kokios nors rūšies viso individų buvo suskaičiuota daugiau nei praėjusiais, daroma išvada, kad tos rūšies vietinė populiacija pagausėjo. Jei šis skaičius buvo mažesnis ar lygus, buvo traktuojamas vietinės populiacijos sumažėjimas arba buvo teigiama, kad populiacija išliko stabili. . Metiniai gausumo pasikeitimai buvo laikomi statistiškai esminiais kai Vilkoksono (Wilcoxon) testas davė aukštą patikimumo lygmenį (p<=0,05). Buvo aptariami ir tie gausumo pokyčiai, kurių p<=0,1.
Taip pat buvo vertinamas populiacijų pokyčių vieningumas. Šio rodiklio reikšmė - apskaitos maršrutų dalis procentais. Pvz., posakis “konstatuotas labai vieningas (90%) populiacijos padidėjimas (p<=0,05)” reiškia, kad 90% apskaitos maršrutų (tirtų vietų) nustatytas populiacijos padidėjimas. Interpretuojant tai reikia suprasti, kad 10% tirtų vietų indikatorinės rūšies paukščių sumažėjo arba bent jų gausa nepakito. Šis populiacijos pokytis buvo laikomas statistiškai esminiu (patikimu), kai Vilkoksono testas rodė ne mažesnę kaip 95% tikimybę.
Priedai:
