Parengti 2022-2027 m. periodo Dauguvos, Lielupės, Nemuno ir Ventos upių baseinų rajonų (toliau - UBR) valdymo planų ir priemonių programų pagal Vandens įstatymo ir ES Direktyvos 2000/60/EB reikalavimus projektai. Šioje rubrikoje talpinami UBR valdymo planų ir priemonių programų projektai, jų pagrindžiamoji medžiaga bei svarbiausia ir naudingiausia suvestinė informacija iš šių dokumentų (žemėlapiai, lentelės ir kt.).

Kviečiame teikti pastabas dėl nustatytų vandensaugos problemų bei pasiūlytų priemonių vandens telkinių ekologinei būklei pagerinti. Pastabas prašome siųsti Aplinkos apsaugos agenūrai ir Aplinkos ministerijai, o dėl požeminio vandens klausimų - Lietuvos geologijos tarnybai.

Aplinkos apsaugos agentūra parengė pagrindinių Lietuvos vandensaugos problemų apžvalgą (toliau - Apžvalga) ir teikia visuomenei susipažinti. Apžvalga parengta įgyvendinant Vandens įstatymo ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB  nuostatas. Šių nustatytų problemų pagrindu bus rengiami Nemuno, Ventos, Lielupės ir Dauguvos upių baseinų rajonų valdymo planai ir priemonių programos, kuriose bus nustatyti siektini vandensaugos tikslai Lietuvos vandens telkiniuose bei priemonės jiems pasiekti iki 2027 m. Visuomenė turi galimybę pareikšti savo nuomonę, pastabas ir pasiūlymus iki 2020 m. birželio 22 d., jas pateikiant Aplinkos apsaugos agentūrai raštu, arba elektroniniu paštu (el.p.: aaa@aaa.am.lt).

Vandensaugos problemų apžvalga pateikiama atskiromis rubrikomis pagal problemų pobūdį, kuriose pateikiamos atskiros atitinkamų problemų apžvalgos, kurių visuma sudaro bendrą Apžvalgą. Žemiau pateikiamos nuorodos į šiais pagrindines Apžvalgos rubrikas.

(Spauskite čia norėdami įvestPasklidos taršos priemonių poveikio modeliavimo pavyzdys Nevėžio aukštupio pilotiniame baseinei trumpą aprašymą)

Atlikus žmogaus ūkinės veiklos poveikio vertinimą buvo nustatyta, kad tarp didžiausią poveikį paviršiniams vandens telkinių žmogaus ūkinės veiklos rūšių yra žemės ūkio veikla, kuri pasireiškia kaip pasklidoji tarša; sutelktoji tarša, kurią sudaro buitinių, gamybinių bei paviršinių (lietaus) nuotekų išleistuvų apkrovos; tarptautinė tarša bei fizinis natūralių vandentakių keitimas.

Taip pat, vandens išteklių kiekybė ir kokybė priklauso nuo įvairių veiksnių tokių kaip: gyventojų skaičius, įmonių skaičius ir jų struktūra, namų ūkių ekonominis pajėgumas bei kitų vandens naudojimą ir panaudoto vandens tvarkymą lemiančių veiksnių.

Bendrosios vandens politikos direktyvos (toliau - BVPD) 9 straipsnyje, įtvirtinančiame sąnaudų už vandens paslaugas susigrąžinimo principą reiškiama idėja, jog vanduo nebėra nemokamas, o turi vertę. Šis principas tapo vandens kainų politikos, į kurią integruoti aplinkosauginiai tikslai, pagrindu.

Vandens paslaugos apibrėžimas BVPD nėra griežtai apibrėžtas. Šalys narės gana įvairiai interpretuoja vandens paslaugas, kurioms vertina sąnaudų susigrąžinimą. Galima išskirti „siaurąjį" ir „platųjį" apibrėžimus, tačiau ir čia nėra visiškai aiškių ribų.

Vandens paslaugos - tai visos namų ūkiams, viešosioms institucijoms ar ekonominei veiklai teikiamos paslaugos, tokios kaip: a) paviršinio arba požeminio vandens ėmimas, užtvenkimas, saugojimas, apdorojimas ir skirs­tymas; b) nuotėkų surinkimo ir valymo įrenginių, iš kurių jos vėliau išleidžiamos į paviršinį vandenį, paslaugos.

Lietuvoje pagrindiniai vandens paslaugų teikėjai siaurąja prasme yra viešieji vandens tiekėjai ir pramonė. Platesne prasme, kurią ir taikome, pagrindiniai vandens išteklių naudotojai ir teršėjai, o tuo pačiu ir vandens paslaugų teikėjai, yra:

• Namų ūkiai
• Pramonė
• Žemės ūkis
• Žuvininkystė
• Hidroenergetika

Vandens naudojimas paprastai suprantamas kaip vandens paslaugos kartu su kita (žmogaus) veikla, kuri turi poveikį vandens ištekliams. Tai gali būti laivyba, hidroenergetika, žuvininkystė, sportas ar laisvalaikis prie vandens, drėkinimas, melioracija, vandens tiekimas, nuotekų išleidimas.

Paimamo paviršinio vandens kiekis labiausiai priklauso nuo vandens poreikio energetikos sektoriuje, kur vanduo naudojamas aušinimui ar turbinoms sukti.

Vandens sunaudojimas

Lietuvoje 2012 m. (be energetikos sektoriaus) daugiausia vandens buvo sunaudota namų ūkiuose apie 48%, žuvininkystės sektoriuje 31%, pramonės sektoriuje -19%.

Vandens sunaudojimas ūkio-buities reikmėms Lietuvoje 2009-2012 m. praktiškai nekito. 2012 m. jis sudarė 89260 tūkst. m³.

Pramonė

Pramonės poreikiams sunaudoto vandens kiekis 2009-2012 m. laikotarpiu šiek tiek išaugo iki 42,6 tūkst. m³ 2012 m. Jei atmestume energetikos reikmėms naudojamą vandenį, pramonės sunaudojamas vanduo sudarytų apie 22,3 proc. viso sunaudojamo vandens.

Didelė dalis pramonės įmonių vandenį išgauna savarankiškai t.y. 34,1 tūkst.m³ arba 80 proc. viso pramonėje sunaudojamo vandens. Kita dalis vandens pramonės įmonėms tiekiama iš centralizuotų vandens tiekimo sistemų, kurių sąnaudų susigrąžinimo principo įgyvendinimas nagrinėjamas analizuojant viešųjų vandens tiekėjų duomenis.

Pastarąjį dešimtmetį vandens produktyvumas pramonėje gerėja, nors 2011 ir 2012 m. vandens sunaudojimas vienam produkcijos piniginiam vienetui pagaminti vėl šiek tiek pablogėjo.

Mokestis už vandens taršą

Mokesčio už vandens taršą sumų kitimas iš dalies atspindi ir apkrovų vandens telkiniams kitimą. Nemuno UBR 2009-2013 m. mokesčio mokėtojų skaičius ir sumokėtų sumų kiekis sumažėjo maždaug po 20 proc. Per 2009-2013 m. Nemuno UBR savivaldybėse dažniausiai buvo mokama už organinę taršą BDS₇, antroje vietoje - už taršą bendruoju azotu, po to - už taršą nafta ir jos produktais bei bendruoju fosforu.

Lielupės UBR 2009-2013 m. mokesčio mokėtojų skaičius sumažėjo apie 30%, sumokėtų sumų kiekis - apie 15 %. Dažniausiai šio UBR savivaldybėse buvo mokama už organinę taršą BDS₇, taršą bendruoju azotu ir taršą suspenduotomis medžiagomis.

Ventos UBR 2009-2013 m. mokesčio mokėtojų skaičius sumažėjo 33%, o sumokėtų už taršą sumų kiekis - apie 44%. Dažniausiai buvo mokama už taršą bendruoju azotu, šiek tiek rečiau - už organinę taršą BDS₇.

Dauguvos UBR 2009-2013 m. mokesčio mokėtojų skaičius sumažėjo 33%, o sumokėtų sumų kiekis - apie 38%. Per 2009-2013 m. laikotarpį šio UBR savivaldybėse dažniausiai buvo mokama už taršą bendruoju azotu ir bendruoju fosforu.

Žemės ūkis

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, vandens sunaudojimas žemės ūkyje yra labai nedidelis. Pagal šiuos duomenis 2012 m. žemės ūkio sektoriuje buvo sunaudota 1,26 mln. m³ vandens. Tai sudaro vos 0,04 proc. viso per metus šalyje sunaudoto vandens kiekio, be energetikai sunaudojamo vandens kiekio, ši dalis sudarytų 0,7 proc.

Aplinkos apsaugos agentūros duomenimis 2012 m. buvo 59 subjektai, kurie žemės ūkio reikmėms naudojo paviršinį (ežerų, upių, tvenkinių) ir/arba gręžinių vandenį. Paviršinio vandens 2012 m. buvo sunaudota 0,28 mln. m³, o gręžinių - 0,98 mln. m³. Paviršinis vanduo buvo naudotas tik drėkinimui (daugiausia šiltnamių laistymui), tuo tarpu gręžinių vanduo - daugiausia gamyboje, t.y. gyvulininkystės ūkiuose gyvulių girdymui, fermų valymui ir kitoms gamybinėms reikmėms.

Visgi, atsižvelgiant į Lietuvoje laikomų gyvulių skaičių, vandens sunaudojimo duomenys neatspindi realios vandens sunaudojimo žemės ūkyje situacijos. Siekiant patikslinti žemės ūkyje sunaudojamo vandens kiekį, buvo atliktas papildomas vertinimas, atsižvelgiant į šalyje auginamų gyvulių skaičių ir teorinį jų auginimui sunaudojamo vandens kiekį. Vertinant pagal sutartinių gyvulių skaičių, priklausomai nuo išgeriamo kiekio, vandens Nemuno UBR žemės ūkyje gali būti sunaudojama nuo 3200 iki 13100 tūkst.m³ per metus,  Lielupės UBR - nuo 650 iki 2600 tūkst.m³ per metus,  Ventos UBR - nuo 550 iki 2200 tūkst.m³ per metus, Dauguvos UBR -nuo 55 iki 220 tūkst.m³ per metus.

Žuvininkystė

Žuvininkystės sektorius, atvirkščiai, sunaudoja vis mažesnį vandens kiekį nors žuvininkystės ūkių produkcija 2010-2013 m. laikotarpiu nuolat augo, įžuvinamų tvenkinių plotas išliko panašus (beveik 10 tūkst.ha), o įmonių skaičius padidėjo. Tai rodo visai neblogas tendencijas žuvininkystės našumo srityje. Lietuvos akvakultūros įmonėse per metus išauginama virš 4 tūkst. tonų gyvų prekinių žuvų bei virš 1,6 tūkst. tonų žuvų jauniklių tvenkinių įžuvinimui. Apskaičiuota, kad iš viso Lietuvoje 2012 m. žuvininkystės reikmėms paimta 55,6 mln. m³ vandens. Daugiausia vandens Nemuno UBR paimama žuvininkystės reikmėms Neries mažųjų intakų pabaseinyje (9071 tūkst. m³). Šiame pabaseinyje vien tik iš Vilnios upės per metus paima virš 6 mln. m³ vandens. Šešupės pabaseinyje paviršinio vandens paėmimas akvakultūros reikmės yra antras Lietuvoje - 6806,5 mln. m³.

Nemuno UBR 2009-2012 m. laikotarpiu, jei atmestume energetikai sunaudojamą vandenį, tarp savarankiškai išgaunančių vandenį įmonių žuvininkystės sektoriuje buvo sunaudojama didžiausia vandens dalis - 57 proc. Lielupės UBR įmonės vandens žuvininkystės sektoriuje nesunaudojo visai. Ventos UBR - 68 proc., o Dauguvos UBR - 84 proc. savarankiškai įmonių išgaunamo vandens. Viso sunaudojamo vandens kiekyje (atmetus energetiką) žuvininkystės sektoriuje 2009-2012 m. laikotarpiu buvo sunaudojama: Nemuno UBR - 28 proc., Ventos UBR- 52 proc., Lielupės UBR - 0 proc., Dauguvos UBR - 83 proc.

Teršiančių medžiagų koncentracijos iš tvenkinių išleidžiamame vandenyje 2012 m. nebuvo aukštos. Daugelio tvenkinių išleidžiamo vandens taršos lygis atitinka paviršiniams vandens telkiniams keliamus kokybės reikalavimus, todėl jie neturėtų daryti reikšmingo neigiamo poveikio.

Hidroenergetika

Hidroenergetika atsinaujinančių išteklių balanse užima svarbią vietą. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos duomenimis, 2013 m. pabaigoje elektros energijos gamintojų, gaminusių ir tiekusių į tinklus elektros energiją, pagamintą iš atsinaujinančių išteklių, elektrinių įrengtoji galia (toliau - ĮG) siekė 569,4 MW: iš jų hidroelektrinių ĮG - 127,5 MW. Didžiausią rinkos dalį pagal ĮG 2013 m. sudarė vėjo jėgainės - 49,5 proc., o hidroenergetika - 22 proc. 2012 m. hidroenergetikos įrengtoji galia sudarė 29 proc., 2011 m. - 26 proc., o 2010 m. - 25 proc.  2013 m. pagamintas elektros energijos kiekis, naudojant atsinaujinančius išteklius, sudarė 1423,7 GWh: daugiausia buvo pagaminta vėjo jėgainėse - 42,1 proc. ir hidroenergijos jėgainėse - 36,3 proc.

Instaliuotos galios ir hidroelektrinių skaičiaus rodikliai atskiruose UBR pateikti diagramoje.

Nemuno UBR 31 hidroelektrinė daro reikšmingą poveikį vandens telkiniams. Ventos UBR  pasižymi vienu iš didesnių hidroenergetinių galių šalyje (43 MWh/km²). Šiame UBR 21 hidroelektrinė daro reikšmingą poveikį žemiau jų esančioms upių atkarpoms. Iš jų 10 įrengta  Virvytės upėje. Lielupės UBR 3 hidroelektrinės daro reikšmingą poveikį žemiau jų esančioms upių atkarpoms. Dauguvos UBR veikia tik viena nedidelė Padysnio hidroelektrinė. Padysnio HE daro reikšmingą poveikį vieno Dysnos upės vandens telkinio ekologinei būklei.

Sąnaudų susigrąžinimas

BVPD 9 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos vandens įstatyme numatytas sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, susigrąžinimas, nurodant, kad valstybė atsižvelgia į sąnaudų, patirtų teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas, susigrąžinimo principą pagal atliktą ekonominę analizę, ir visų pirma atsižvelgia į principą "teršėjas moka". Pagal sąnaudų susigrąžinimo principą turi būti padengtos sąnaudos, patirtos teikiant vandens paslaugas, įskaitant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudas. Sąnaudų susigrąžinimas iki šiol vis dar yra viena iš pagrindinių kliūčių norint pasiekti darnų vandens išteklių naudojimą daugelyje šalių.

Aplinkos sąnaudos yra tokios sąnaudos, kurios atspindi žalą, vandens naudojimo daromą aplinkai ir ekosistemoms bei tiems, kurie naudoja aplinką.

Išteklių sąnaudos atspindi nepanaudotų galimybių sąnaudas, kurias kiti naudotojai patiria dėl išteklių stokos (pavyzdžiui, tokios sąnaudos gali būti susiję su požeminio vandens per didele gavyba).

Yra išskirti ir kiti aplinkos ir išteklių sąnaudų apibrėžimai. Aplinkos sąnaudos reiškia išorinės socialinės gerovės praradimą dėl vandens kokybės pablogėjimo, kurį sukėlė antropogeninės apkrovos. Panašiai ir išteklių sąnaudos yra tokios sąnaudos, kurias patirs ateities kartos dėl išeksploatuotų gamtos išteklių.

Namų ūkių, t.y. viešojo vandens tiekimo, nuotekų tvarkymo ir pramonės sektorių sąnaudų susigrąžinimui vertinti naudojamasi valstybės gamtos ištekliams taikomais taršos mokesčiais, juos prilyginant aplinkos apsaugos ir išteklių sąnaudoms, o žemės ūkiui ir hidroenergetikai taikomas vadinamasis „sąnaudų metodas", t.y. aplinkosaugos ir išteklių sąnaudos prilyginamos priemonių programos, kurios yra reikalingos siekiant pasiekti gerą vandens telkinio būklę, sąnaudoms.

Aplinkos apsaugos sąnaudų ekonominė vertė:

Naudojimo vertė:                                           

• Vandens išgavimas

• Žuvininkystė

• Rekreacija

• Buveinė faunai

Egzistencinė vertė:

• Gražių ir retų rūšių egzistavimas

• Bioįvairovės buvimas

• Gražus kraštovaizdis

Nauda visuomenei dėl geresnės vandens kokybės:

• Geresnė visuomenės sveikata ir saugumas,

• Daugiau maudymosi ir apskritai rekreacinių galimybių,

• Geresnė aplinka augalams ir gyvūnams,

• Gražesnis kraštovaizdis,

• Geresnės būklės vanduo ateities kartoms,

• Saugus geriamasis vanduo ir kt.

Daugiau informacijos apie atliktą vandens naudojimo analizę pabaseiniuose ir apie vandens paslaugų sąnaudų susigrąžinimo įvertinimą rasite čia 

Parengtus upių baseinų rajonų valdymo planus ir priemonių programas galite parsisiųsti pasinaudodami žemiau pateiktomis nuorodomis:

Šiuo metu yra atnaujinamos upių baseinų rajonų (UBR) priemonių gerai vandens telkinių būklei pasiekti programos ir valdymo planai. Vandens telkinių būklė, ją neigiamai veikianti žmogaus veikla, priemonės vandensaugos tikslams siekti ir kiti aktualūs klausimai bus pristatyti per Dauguvos, Lielupės, Nemuno ir Ventos UBR koordinavimo tarybų posėdžius. Dalyvauti šiuose posėdžiuose ir pateikti savo pastabas bei pasiūlymus kviečiama ir visuomenė, ir suinteresuotos institucijos bei organizacijos.

Įgyvendindama Lietuvos Respublikos vandens įstatymo nuostatas, į kurias perkelti ir pagrindinio Europos Sąjungos vandens teisinio dokumento – 2000 m. spalio 23 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/60/EB, nustatančios Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus reikalavimai, Aplinkos apsaugos agentūra kartu su Lietuvos geologijos tarnyba parengė ir teikia visuomenei komentuoti Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos upių baseinų rajonų (toliau – UBR) valdymo planų ir priemonių programų projektus.

Aplinkos apsaugos agentūra parengė vandensaugos problemų apžvalgas ir teikia jas visuomenei komentuoti. Informacija parengta atskirai kiekvienam Lietuvos upių baseinų rajonui (toliau – UBR) – Nemuno, Dauguvos, Lielupės ir Ventos. Apžvalgose pateikta informacija apie pagrindines UBR gamtines charakteristikas ir preliminarias žmogaus veiklos poveikio rūšis bei mastą.

Šioje rubrikoje pateikiame glaustą informaciją apie Nemuno, Lielupės, Ventos ir Dauguvos UBR valdymo planų ir priemonių programų 2016-2021 m. rengimo eigą. Rubrikos gale taip pat rasite UBR valdymo planus ir priemonių programas 2010-2015 m.

Trumpai apie Bendrąją vandens politikos direktyvą (BVPD). 2000 m. Europos Sąjunga, priimdama BVPD, žengė esminį žingsnį. Direktyvoje pristatomas naujas teisinis vandens valdymo ir apsaugos metodas, pagrįstas ne nacionalinėmis ar politinėmis ribomis, bet natūraliais geografiniais ir hidrologiniais dariniais – upių baseinais.

Aplinkos apsaugos agentūra (Agentūra) Lietuvoje yra atsakinga už visų keturių upių baseinų rajonų (UBR) administravimą. Agentūra organizuoja, koordinuoja ir vykdo UBR valdymo planų ir priemonių programų rengimą. Agentūra yra atsakinga už: UBR išskyrimą; labai pakeistų, dirbtinių bei kitų paviršinių (upių ir ežerų) vandens telkinių išskyrimą; informacijos saugomų teritorijų registrui rinkimą ir registro tvarkymą; etaloninių sąlygų upėse ir ežeruose nustatymą; žmogaus veiklos poveikio ežerams ir upėms vertinimą; ežerų ir upių vertinimo sistemos suformavimą, būklės vertinimą bei vandensaugos tikslų nustatymą; ežerų ir upių monitoringą (rengia monitoringo programas, koordinuoja monitoringą, analizuoja laboratorijose sudėtingesnius junginius); visuomenės informavimą ir konsultavimą, ataskaitų Europos Komisijai teikimą taip pat Kuršių marių ir Baltijos jūros būklės vertinimo ir valdymo sritis.

Vandens tėkmė nepaiso nei šalies rajonų, nei valstybių sienų. Neretai upių baseinai driekiasi per kelių šalių teritorijas, taip iš upės aukštupio į žemupį nešdamos ne tik vandenį, bet ir jame esančius teršalus. Taigi tarptautinius upių baseinus turinčioms valstybėms, ypač toms, į kurių teritorijas patenka upių žemupiai, bendradarbiavimas yra itin svarbus. Žemupį apimančiosios šalies vandens apsaugos pastangos gali būti bergždžios, jeigu baseino aukštupyje esanti šalis nesirūpina vandens apsauga.

Visi keturi Lietuvos upių baseinų rajonai (UBR) yra tarptautiniai. Į Nemuno UBR vandenys atiteka iš Baltarusijos, Rusijos Kaliningrado srities bei Lenkijos, o dalis Dauguvos, Ventos bei Lielupės UBR upių prasideda Lietuvoje ir baigiasi Latvijoje. Mūsų šaliai itin svarbus bendradarbiavimas su Baltarusija, kurioje yra visas Nemuno aukštupys.